Marcelė Kubiliūtė
| Marcelė Kubiliūtė | |
|---|---|
| |
| Marcelė Kubiliūtė 1927 m. | |
| Gimė | 1898 m. liepos 28 d. Tindžiuliai, Panemunėlio valsčius |
| Mirė | 1963 m. birželio 13 d. (64 metai) Vilnius, palaidota Rasų kapinėse |
| Veikla | Lietuvos karinė, spaudos ir visuomenės veikėja. |
| Žymūs apdovanojimai | |
Marcelė Kubiliūtė (1898 m. liepos 28 d. Tindžiuliai, Panemunėlio valsčius – 1963 m. birželio 13 d. Vilnius, palaidota Rasų kapinėse) – Lietuvos karinė, spaudos ir visuomenės veikėja.
Biografija redaguoti
Gimė Panemunėlio valsčiaus Tindžiulių kaime. Jos tėvai buvo apsišvietę ir tautiškumą puoselėjantys valstiečiai.[1] Brolis visuomenės veikėjas Juozas Kubilius. Pirmieji mokytojai buvo kunigas Jonas Katelė ir knygnešys Juozas Otonas Širvydas. Nuo 1905 m. gyveno pas brolį, platino atsišaukimus, spaudą. Nuo 1912 m. dirbo laikraščio „Viltis“ redakcijoje Vilniuje, baigė dviklasę lietuvių mokyklą, lankė „Saulės“ kursus. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su išvežamomis priverstinai į Rusiją mokyklomis atsidūrė Voroneže. Sergančią brolis Juozas parsivežė į Petrapilį, ten baigė gimnaziją ir buhalterijos kursus. Įsijungė į lietuvių visuomeninį gyvenimą. Lietuvių partijų suvažiavimo, kuriame svarstyta Lietuvos politinė ateitis, dalyvė. 1918 m. spalio 30 d. su pabėgėlių ešelonu grįžo į Vilnių. Įsteigė pradžios mokyklą, kur darbininkų vaikai lietuviai mokėsi nemokamai.
1918-1925 m. dirbo Lietuvos žvalgyboje. 1919 m. padėjo Petrui Vrubliauskui išimti iš P.O.W. štabo seifo slaptus lenkų dokumentus, tarp jų ir peoviakų rengiamo sukilimo Lietuvoje organizatorių šifrus, perdavė į Kauną. Tai padėjo likviduoti šią maištininkų organizaciją. 1919 m. laikraščio „Nepriklausomoji Lietuva“ atsakingoji sekretorė, redaktorė. [2] Rūpinosi lietuvių kariais, patekusiais į nelaisvę ir lenkų valdžios suimtais vilniečiais. Be to, ji kartu su savo bendraminčiais teikė Kaunui informaciją apie lenkų invazinės kariuomenės judėjimą, jos veiklą. Okupantai Marcelę sekė, jos ieškojo. Ji pakeitė savo vardą ir pavardę, tapo Elžbieta Banevičiūte ir dar 2 metus išgyveno Vilniuje. 1922 m. spalio 27 d., gresiant suėmimui, pasitraukė iš Vilniaus, slaptai ties Salaku perėjo demarkacinę liniją ir nuvyko į Kauną.
1925-1940 m. Kaune Lietuvos užsienio reikalų ministerijos šifruotoja, pirmoji sekretorė. Buvo atsakinga už lenkų okupuotos Lietuvos lietuvių rėmimą laikraščiais, pinigais, knygomis. Ji pati sutartu laiku ir sutartoje vietoje prie Kirdeikių ar Merkinės vykdavo prie demarkacinės linijos ir perduodavo pinigus lietuvių atstovams. 1922 m. pradėjusi istorijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, istorikės diplomą gavo tik 1936 m.
Nuo 1940 m. vėl gyveno Vilniuje. Prasidėjus sovietinei okupacijai iš darbo atleido, perėjo į Socialinio aprūpinimo komisariatą. Nuo 1941 m. pavasario Lietuvos mokslų akademijos Istorijos skyriaus bendradarbė. Įsijungė į antisovietinį pogrindį, palaikė ryšius su Lietuvių aktyvistų frontu. Suėmimo išvengė laiku įspėta. 1941 m. Birželio sukilimo dalyvė, sukilėlių Vilniaus štabo, vėliau Vilniaus miesto ir srities komiteto narė. Užėjus vokiečiams perėjo dirbti į Literatūros skyrių Antakalnyje, tvarkė ir saugojo biblioteką. Kartu dirbo pogrindinį antinacinį darbą, platino nelegalią spaudą. Per nacių okupaciją gelbėjo žydus.[3]
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, liko dirbti bibliotekoje. 1944 m. rugpjūčio 17 d. NKVD suimta. Devynis mėn., nuolatos tardoma, kęsdama badą išbuvo KGB rūsiuose. Vėliau perkelta į Lukiškių kalėjimą. 1946 m. liepos 7 d. TSRS Ypatingojo pasitarimo prie NKVD sprendimu nuteista 5 m. tremties. Iki 1949 m. gyveno tremtyje Tiumenės, vėliau Akmolinsko srityje, dab. Akmolos sritis. 1949 m. rugpjūčio 22 d. pasibaigus tremties laikui, rugsėjo 30 d. išvyko į Lietuvą, priglaudė rašytojo Jono Biliūno našlė Julija Biliūnienė. Įsidarbino Kauno muziejuje, nuo 1950 m. gruodžio 2 d. Tauragėje dirbo Kelių ruožo sąskaitininke. 1956 m. grįžo į Vilnių, dirbo Vaikų ligoninėje, rėmė tremtinius ir politinius kalinius. Tačiau tremtyje įgyta tuberkuliozė pakirto sveikatą. Palaidota Rasų kapinėse šalia Lietuvos savanorių, kuriuos pati su drauge Elžbieta Matulionyte 1920 m. laidojo.[4]
Bibliografija redaguoti
- Dek, širdie, ant amžinojo aukuro… Vilnius, Žara, 1999 m.
Įvertinimas redaguoti
Vienintelė Lietuvos moteris, apdovanota visais svarbiausiais Lietuvos ordinais:
- 1928 m. 2 rūšies Vyčio kryžiaus 3 laipsnio ordinas
- 1928 m. Gedimino 4 laipsnio ordinas
- 1938 m. Gedimino 3 laipsnio ordinas
- 1930 m. Vytauto 5 laipsnio ordinas
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „Rokiškio rajono savivaldybė - Seniūnijos » Panemunėlio seniūnija » Apie Panemunėlio seniūniją“. naujas.rokiskis.lt. Suarchyvuota iš originalo 2020-06-18. Nuoroda tikrinta 2020-06-18.
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 250 psl.
- ↑ Nastazija Kairiūkštytė. Marcelė Kubiliūtė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 179 psl.
- ↑ Antanas Tyla. Lietuvos patriotės Marcelės Kubiliūtės kelias. Pasaulio lietuvis. 2006/2