Mankurtas
Mankurtas (turk. mengirt = „netekęs atminties“) – žmogus, nepažįstantis savo tėvynės, tautos, giminės, pamiršęs visą praeitį, nenorintis nieko apie ją žinoti.[1][2] Sąvoką, kai kurių lingvistų siejamą su senovės tiurkų kalba,[3] išpopuliarino sovietų kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas (1928-2008) savo rusiškai parašytame romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (1982 m.).
Perkeltine prasme žodis „mankurtas“ reiškia žmones, praradusius ryšį su istorinėmis, tautinėmis šaknimis, pamiršusius giminystės ryšius. Šia prasme jis tapo bendrinės kalbos terminu, vartojamu publicistikoje.[4] Rusų kalboje atsirado panašių neologizmų, tokių kaip mankurtizmas, mankurtizacija, demankurtizacija.[5]
Vėlesniais Sovietų Sąjungos metais mankurto sąvoka prigyja, kad apibūdintų žmonių susvetimėjimą visuomenei, kuri juos represavo ir iškraipė jų istoriją.[6] Kai kuriose buvusiose sovietinėse respublikose šis terminas reiškia tuos ne-rusus, kurie buvo atkirsti nuo savo etninių šaknų dėl sovietinės sistemos poveikio.[7]
Kultūroje redaguoti
Pagal Aitmatovo sugalvotą legendą, mankurtai buvo karo belaisviai, paversti vergais. Jiems ant galvų uždėdavo kupranugario žalios odos apdangalus ir pastatydavo kepti karštoje saulėje. Šios odos išdžiūdamos kietai tvirtėjo, tarsi plieninis lankas nepakeliamai verždamas, taip pažeisdamas smegenis ir paversdamas žmogų amžiams vergu. Galiausiai, mankurtas nepripažino savęs kaip žmogaus – be savo vardo, šeimos ar genties.[8] Aitmatovas perėmė šią idėją ne iš jau egzistuojančios tradicijos, bet sugalvojo pats.[9]
Aitmatovo romane jaunuolis, ginantis savo tėvynę nuo klajoklių žoužanų įsiveržimo, sugaunamas, kankinamas ir jam išplaunamos smegenys, kad tarnautų savo tėvynės užkariautojams. Visiškai praradęs atmintį, jis nužudo savo motiną, kai ji bando išgelbėti sūnų iš nelaisvės. N. Šnaidmanas teigė: „Mankurto motyvas, paimtas iš Vidurinės Azijos praeities, yra dominuojanti romano idėja ir sujungia skirtingus pasakojimo lygius bei laiko sekas“.[10]
1990 m. Sovietų Sąjungoje buvo „Turkmenfilm“ sukurtas to paties pavadinimo filmas „Mankurtas“, paremtas viena pasakojimo dalimi iš romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“.[11] Filmas pasakoja apie turkmėną, kuris gina savo tėvynę nuo užpuolikų. Po to, kai jis yra sučiuptas, nukankintas, praradęs galvą, kad toliau tarnautų tėvynės užkariautojams, taip pasikeičia, kad nužudo jį bandančią gelbėti savo motiną.
Taip pat skaitykite redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Mankurtas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
- ↑ Mankurtas lietuviuzodynas.lt
- ↑ Древнетюркский словарь. Л.: Наука, 1969 г., с. 349.
- ↑ Элита Татарстана — журнал для первых лиц Archyvuota kopija 2009-05-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Тощенко Ж. Т. Манкуртизм как форма исторического беспамятства. // Пленарное заседание «Диалог культур и партнёрство цивилизаций: становление глобальной культуры». 2012. — С. 231.
- ↑ Horton, Andrew; Brashinsky, Michael (1992). The zero hour: glasnost and Soviet cinema in transition (illustrated leid.). Princeton University Press. p. 131. ISBN 0-691-01920-7.
- ↑ Laitin, David D. (1998). Identity in formation: the Russian-speaking populations in the near abroad (illustrated leid.). Cornell University Press. p. 135. ISBN 978-0-8014-8495-7.
- ↑ Excerpt from: celestial.com.kg Archyvuota kopija 2013-10-29 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Dmitry Bykov, Лекции по русской литературе XX века. Том 4 (Moscow: Eksmo, 2019), p. 52: «народ этого не выдумал, это выдумал я» 'The people did not invent it, I did.'
- ↑ Shneidman, N. N (1989). Soviet literature in the 1980s: decade of transition. University of Toronto Press. ISBN 978-0-8020-5812-6.
- ↑ Andrew Horton, Michael Brashinsky (1992). The zero hour: glasnost and Soviet cinema in transition. Princeton University Press. pp. 16, 17. ISBN 0-691-01920-7, 9780691019208
Nuorodos redaguoti
- Eugenijus Ignatavičius. Mankurtizmas – tautos nykimo ženklas xxiamzius.lt Archyvuota kopija 2020-02-14 iš Wayback Machine projekto.