Manjus (skr. मन्यु = manyú) – vedinėje mitologijoje laikomas įtūžio dievybe, įasmenintu įtūžiu (ypač Indros). Manjui skirtos „Rigvedos“ X.83 ir X.84 giesmės. Jis vadinamas Vritros ir Dasjaus nudobėju, priešų trempėju, ginkluotu vėzdu (vájra) ar pačiu Indros vėzdu. Jis yra karvedys, Marutų draugas, teikia gerybes, sergsti savo garbintojus. Manjus glaudžiai susijęs su „įkarščiu, kaitra“ (tápas).

Šatapatha Brahmanoje“ Manjus prilyginamas Rudrai – kai Pradžapačio ašaros nukritusios ant Manjaus, jis virtęs Rudra.[1]

Žodis manyu („tūžmas, siutas, ūpas“) kildinamas iš šaknies man-/manyate („mąstyti, (su)prasti, dvasiškai veikti“).[2] Jis susijęs su „Avestoje“ minimais žodžiais mainyus („dvasia“), dus-mainyu- („priešas, piktamintis“).

ŠaltiniaiEdit

  1. Мифы народов мира. Манью , В. Н. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
  2. http://www.sanskrit-lexicon.uni-koeln.de/scans/GRAScan/2014/web/webtc/servepdf.php?page=1005