Mandatorius
Mandatorius (gr. μανδάτωρ) – jaunesnysis valdininkas vidurinėje Bizantijos imperijoje, atlikęs kurjerio pareigas.
Mandatoriai buvo kurjeriai ypatingiems pavedimams, priskirti visų vyriausių civilinių ir karinių valdininkų (pvz., temų strategų, tagmų vadų, logotetų ir pan.) biurams. Mandatoriams vadovaudavo protomandatoriai (gr. πρωτομανδάτωρ 'pirmasis mandatorius') – vidutinio lygio valdininkai.[1][2] Šie valdininkai nesusiję su rūmininko garbės titulu basilikos mandatōr (gr. βασιλικός μανδάτωρ 'imperatoriaus mandatorius').
Tiek paprasti mandatoriai, tiek protomandatoriai, tiek basilikoi mandatores egzistavo VII–XI a. Po to šios pareigybės išnyko. Prancūzijos bizantistas Rodolphe Guilland teigė, kad mandatorius pakeitė tzaousioi.[1]
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 Kazhdan, Alexander, ed (1991). Oxford Dictionary of Byzantium. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-504652-6, p. 1281
- ↑ Bury, John B. (1911). The Imperial Administrative System of the Ninth Century. Oxford University Publishing, p. 45