Malajaliai

Malajaliai
Keralos brahmano šeima (1902 m.)
Gyventojų skaičius	~38 mln.
Populiacija šalyse	Indija (Kerala)  JAE  Saudo Arabija  Kuveitas  Malaizija
Kalba (-os)	malajalių
Religijos	hinduizmas, islamas, krikščionybė
Giminingos etninės grupės	tamilai, kanadai, tulai, telugai, kiti dravidai
Vikiteka:	Malajaliai

Malajaliai (mal. മലയാളി  = malayāḷi) – dravidų tauta, gyvenanti pietų Indijoje, daugiausia Keralos valstijoje. Taip pat didesnės malajalių bendruomenės gyvena Tamilnade, Karnatakoje, Lakšadvipe, Maharaštroje. Didelė diaspora užsienyje – Persijos įlankos šalyse (JAE, Saudo Arabijoje, Omane, Katare, Kuveite, Bahreine), Pietryčių Azijoje (Malaizijoje, Singapūre), JAV, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje. Populiacija – apie 38 mln. žmonių. Kalba malajalių kalba (dravidų kalbų šeima). ~54 % malajalių (Indijoje) yra hinduistai, 26 % – musulmonai (sunitai ir šiitai), 18 % – krikščionys (Šv. Tomo sirų bažnyčia, Romos katalikai, protestantai).

I tūkstm. pr. m. e. Keralos teritorijoje gyvavo malajalių valstybės Čera, Čola, vėliau – Kočino karalystė. Malajaliai vertėsi jūrine prekyba su romėnais, graikais, arabais. Malabaro krantas garsėjo kaip pagrindinis prieskonių šaltinis. Čia ėmė kurtis žydų, arabų bendruomenės, pirmaisiais mūsų eros amžiais susikūrė krikščionių bendruomenė, siejama su Malabaro krantan atvykusiu Šv. Tomu. XVI a. malajalių gyvenamoje pakrantėje ėmė steigtis portugalų, prancūzų, olandų, britų kolonijos, dalis malajalių priėmė katalikybę. Savo atskiros valstybės malajaliai neturėjo, buvo valdomi keleto skirtingų kunigaikštysčių. 1956 m. malajalių žemėse sudaryta Keralos valstija.

Tradiciniai verslai – ariamoji žemdirbystė (ryžiai, maniokai, ankštiniai, arbatmedžiai, kavamedžiai), daržininkystė, sodininkystė (bananai, mangai, vynuogės ir kt.), gyvulininkystė (galvijai, ožkos, avys), paukštininkystė; taip pat augina kokospalmes, kaučiukmedžius, prieskoninius augalus, verčiasi žvejyba. Amatai: valčių ir žvejybos įrankių gamyba, kokoso pluošto pynimas, dramblio kaulo ir medžio drožinėjimas, sidabro dirbinių gamyba.

Malajalių gyvenvietės paprastai jungiasi viena su kita. Aukštesnių kastų atstovų namai mediniai arba plytų, dviaukščiai, daugelio patalpų, dengti čerpėmis. Gyvenamieji ir ūkiniai trobesiai, sujungti aukšta moline arba akmenine siena, juosia keturkampį kiemą. Kiekvienuose namuose būna namų šventyklėlė, kieme – šulinys, dažnai patalpa gyvatėms. Skurdesnių malajalių namai iš plaušplyčių, dengti palmių lapais, statomi iš nendrių, palmių demblių, suręstų ant bambukinio karkaso.

Vyrai dėvi lungius, moterys – sarius arba lungius su palaidine (būdingos šviesios spalvos). Malajalių virtuvėje vyrauja košės, kepiniai, pieno produktai, žuvies, moliuskų patiekalai, vaisiai, gausu prieskonių.

Iki XX a. vidurio buvo išlikusi didžioji motinos pusės šeima, matrilokalinė santuoka, avunkulatas (teisiškai vaikų tėvais laikyti motinos broliai); dar XX a. pab. gyvavo poliandrija, matrilinijinė bendruomenės struktūra. Ryškus kastinis susiskaidymas. Gausi apeiginė teatrinė kultūra – ritualiniai šokiai, pantomima. Žymiausiai šokių teatrai – kathakali (herojinės epinės šokių dramos, atliekamos tik vyrų), kūtijatam, mohinijatam. Svarbiausia šventė – onam, švenčiama vasaros pabaigoje, nuėmus derlių. Populiarios valčių lenktynės (valam kali), kovos menas kalaripajatu. Literatūrinė tradicija pradėjo klostytis IX–XII a.

Malajaliai išlaikę įvairias religines praktikas – aukštakasčiai brahmanai (nambūtiriai) atlieka vedinius aukojimus ir tekstus, paplitę protėvių, šventųjų gyvačių kultai. Paplitusi apeiginė, religinė muzika (karnatakos stilius).

• 
  Kathakali drama
• 
  Malajalių tijų genties žmonės (1909 m.)
• 
  Brahmanai najarai
• 
  Valčių lenktynės
• 
  Pančavadjam šventės dalyviai
• 
  Keralos krikščionės (1902 m.)
• 
  Keralos musulmonai (1914 m.)
• 
  Ūkininkas su skrybėle nuo musoninių liūčių