„Madam Moitessier“ (pranc. Madame Moitessier) – prancūzų neoklasicisto dailininko Žano Ogiusto Dominiko Engro aliejiniais dažais 18441856 m. nutapytas portretas, eksponuojamas Nacionalinėje Londono galerijoje. Tuo pačiu pavadinimu žinomas ir kitas, visu ūgiu moterį vaizduojantis, Ž. O. D. Engro kūrinys. Pastarasis eksponuojamas Nacionalinėje Vašingtono meno galerijoje.

„Madam Moitessier“, 1856 m.

Subjektas redaguoti

 
„Stovinčios madam Moitessier portretas“, 1851 m., Nacionalinė Vašingtono meno galerija

Marija Klotilda Inèsa de Foucauld (18211897) buvo miškų ir laivybos tinklo departamento valstybės tarnautojo dukra. 1842 m. ji ištekėjo už dukart vyresnio našlio, turtingo bankininko ir likerio pirklio Zigisberto Moitessier. 1844 m. Zigisbertas pasiūlė, tuo metu garsiam dailininkui, Žanui Ogiustui Dominikui Engrui nutapyti jo sutuoktinės portretą. Visgi menininkas laikėsi nuomonės, esą portretistika yra pati žemiausia tapybos rūšis, o save laikė istorinių paveikslų tapytoju, taigi pasiūlymą atmetė. Tačiau, kai po kurio laiko susitiko madam Moitessier buvo pritrenktas anos junoniško grožio ir kaipmat sutiko imtis darbo.

Du portretai redaguoti

 
Herkulaniumo freska „Tėlefė ir Heraklis“

Iš pradžių, dailininkas siužete įkomponavo Moitessiersų dukterį Kateriną. Nepaisant užsidegimo, tapybos procesas vyko lėtai. 1847 m. supratęs, kad mažoji Katerina drobėje nedera, Ž. O. D. Engras ją iš siužeto pašalino. 1849 m. keliems mėnesiams darbas sustojo, kadangi mirė dailininko žmona, o madam Moitessier taip pat iškilo tam tikrų kliūčių pozuoti: ji laukėsi antrojo vaiko, be to, mirė jos tėvas. 1851 m. birželį moteris, kurią dailininkas vadino la belle et bonne (liet. „graži ir gera“), priminė jam, kad paveikslas vis dar nebaigtas. Vis dėlto Ž. O. D. Engras ėmėsi tapyti naują portretą, kuriame madam Moitessier buvo vaizduojama stovinti visu ūgiu apsirengusi juodą suknelę (greičiausiai dėl gedulo). Šis portretas baigtas 1851 m. gruodį. Tuomet tapytojas grįžo prie ankstesnio paveikslo (sėdinčios madam Moitessier) ir šį galutinai užbaigė 1856 m.

Paveikslo siužetą Ž. O. D. Engrui įkvėpė antikinis menas. Moters poza, kai sėdima viena ranka pasirėmus smakrą, perimta iš Herkulaniume rastos freskos „Heraklis ir Telefas“, kurią Ž. O. D. Engras greičiausiai matė lankydamasis Neapolyje 1814 m., arba užtiko sklaidydamas graviūrų albumus. Tuo tarpu iš Renesanso dailininko Ticiano paveikslo „Damos portretas“, tapytojas perėmė profilio atsispindėjimą veidrodyje. Šiems abiem madam Moitessier paveikslams priskiriama begalė eskizų. Visgi įdomiausia, jog drobėje, kurioje vaizduojama sėdinti madam Moitessier, pats Ž. O. D. Engras nutapė tik moters figūrą, o foną sukūrė jo asistentai. Šiuo metu paveikslo eskizai eksponuojami Musée Ingres, Montobane, pietų Prancūzijoje.

Literatūra redaguoti

  • Ribeiro, Aileen (1999). Ingres in Fashion: Representations of Dress and Appearance in Ingres’s Images of Women. New Haven and London: Yale University Press. ISBN 0-300-07927-3
  • Tinterow, Gary; Conisbee, Philip, et al. (1999). Portraits by Ingres: Image of an Epoch. New York: Harry N. Abrams, Inc. ISBN 0-300-08653-9
  • Daniel Ternois, Ingres, Paris, Fernand Nathan,‎ 1980 (ISBN 2-09-284-557-8)
  • Daniel Ternois et Ettore Camesasca, Tout l'œuvre peint de Ingres, Paris, Flammarion,‎ 1984 (ISBN 2-08-010240-0)
  • Robert Rosenblum, Ingres, Paris, Cercle d’Art, coll. « La Bibliothèque des Grands Peintres »,‎ 1986 (ISBN 2-7022-0192-X)(en)
  • Gary Tinterow (dir.) et Philip Conisbee, Portraits by Ingres: image of an epoch, Metropolitan Museum of Art (catalogue d’exposition),‎ 1999 (ISBN 0870998900, OCLC 40135348, présentation en ligne, lire en ligne)

Nuorodos redaguoti