Mažoji šimtūnė

Centunculus minimus
Apsauga: 2(V) – Pažeidžiama rūšis
Mažoji šimtūnė (Centunculus minimus)
Mažoji šimtūnė (Centunculus minimus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
( Magnoliopsida)
Poklasis: Dilenijažiedžiai
( Dilleniidae)
Šeima: Raktažoliniai
( Primulaceae)
Gentis: Šimtūnė
( Centunculus)
Rūšis: Mažoji šimtūnė
( Centunculus minimus)
Binomas
Centunculus minimus
L.

Mažoji šimtūnė (Centunculus minimus) – raktažolinių (Primulaceae) šeimos monotipinės šimtūnės (Centunculus) genties augalų rūšis. Genties pavadinimas kilęs iš lotyniškaI centunculus – kažkosios šliaužiančios dirvinės žolės vardas, minimas Plinijaus raštuose; lotyniškai centunculus – skudurėlis, mažybinė forma žodžio cento – skarmalas (bet ne centum – šimtas), todėl vardas šimtūnė neatitinka prasmės. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Biologija

redaguoti
 

Tai vienmetis, 2–8 cm aukščio plikas augalas. Stiebas status, kartais šakotas. Lapai kiaušiniški, lygiakraščiai, trumpakočiai, 3–6 mm ilgio.

Žiedai pavieniai, smulkūs ir neišvaizdūs, bekočiai arba trumpais koteliais. Jie išsiskleidžia tik vidurdienį. Taurėlapiai linijiški arba lancetiški, smailiomis viršūnėmis, iki 3 mm ilgio. Vainikėlis baltas arba rausvas, trumpesnis už taurelę. Kuokeliai trumpakočiai.

Žydi nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio. Vaisius – dėžutė, rutuliška, gelsva, su lygia sienele. Sėklos apie 0,5 mm ilgio, elipsiškos arba kiaušiniškos, tribriaunės, smulkiai karpotos.

Paplitimas ir augavietės

redaguoti

Paplitusi Europoje, Šiaurės Afrikoje, Amerikoje, Mažojoje Azijoje. Lietuvoje reta, tačiau dėl smulkumo gali būti nepastebima ir taip labiau išplitusi.

Auga smėlėtuose laukuose, išdžiūvusiose lomose ir palaukių vagose, vandens telkinių pakrantėse.[1]

Apsauga ir nykimo priežastys

redaguoti

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta nuo 1989 m.[2] Pagrindinė grėsmė yra tinkamų augaviečių

Literatūra

redaguoti
 
  • Lietuvos TSR Flora, Lietuvos TSR mokslų akademija (dab. Lietuvos mokslų akademija), Vilnius, Mokslas, 1980, V tomas, 143–144 p.

Šaltiniai

redaguoti
  1. „Augalija“. Suarchyvuotas originalas 2015-03-20. Nuoroda tikrinta 2016-03-05.
  2. Lietuvos raudonoji knyga. Red Data Book of Lithuania, Vilnius, Lututė, 2007, 439 p. ISBN 978-9955-692-71-3

Nuorodos

redaguoti