Mūšos tyrelio telmologinis draustinis

(Nukreipta iš puslapio Mūšos tyrelio draustinis)
Mūšos tyrelio telmologinis draustinis
telmologinis draustinis
Mūšos tyrelis pavakare
Mūšos tyrelis pavakare
Vieta: Joniškio rajonas, Lietuvos vėliava Lietuva
Žemėlapis rodantis Mūšos tyrelio telmologinis draustinis vietą.
Mūšos tyrelio telmologinis draustinis
Koordinatės: 56°12′25″ š. pl. 23°15′31″ r. ilg. / 56.20694°š. pl. 23.25861°r. ilg. / 56.20694; 23.25861Koordinatės: 56°12′25″ š. pl. 23°15′31″ r. ilg. / 56.20694°š. pl. 23.25861°r. ilg. / 56.20694; 23.25861
Plotas: 14,63 km²
Įkurtas: 1988 m.
Valdymas: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba

Mūšos tyrelio telmologinis draustinis – draustinis Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje. Plotas 1463 ha, įsteigtas 1988 m., yra Žagarės regioninio parko dalis.

Apie draustinįKeisti

Tai yra viena iš vertingiausių saugomų teritorijų Šiaurės Lietuvoje. Saugoma Mūšos tyrelio aukštapelkės natūrali dalis ir apypelkio miškai. Aukštapelkėje yra Miknaičių ežeras. Aukštapelkės didžiąją dalį sudaro gailiniai pušynai (Ledo-Pinetum). Pietinėje aukštapelkės dalyje plyti tarpinio tipo pelkių plotai. Sparčiai mažėjantys aukštapelkės plynės plotai yra rytinėje draustinio pusėje. Čia tarp kelių dešimčių nedidelių ežerokšnių yra paplitę baltasaidrynai. Apypelkio miškuose vyrauja šlapi ir klampūs juodalksnynai.

Draustinyje saugomi retieji augalai (baltijinė ir siauralapė gegūnės, šakotoji ratainytė) ir jų buveinės. Draustinyje gyvena baltieji kiškiai, lūšys. Draustinyje aptinkamos saugomos paukščių rūšys: šaukštasnapė antis, juodasis gandras, gervė, dirvinis sėjikas, didžioji kuolinga, randama retų vabzdžių rūšių: pelkinis satyras, baltamargė šaškytė, žalvarinis puošniažygis.[1] Draustinyje – Mūšos upės ištakos.

2015 m. telmologiniame draustinyje nutiestas 3,6 km ilgio Mūšos tyrelio pažintinis takas. Jame įrengta 11 stotelių, kuriose supažindinama su draustiniu ir jo vertybėmis.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Selemonas PaltanavičiusMūšos tyrelio draustinis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 629 psl.

NuorodosKeisti