Lyla
Lyla (skr. लीला = IAST: līlā, „žaismė, pramoga, pasilinksminimas“) – hinduistinė samprata, teigianti, jog pasaulis yra spontaniška ir laisva dievo ar dievystės džiugesio (ananda) apsto raiška. Dievas, kaip neribota pilnatvė, nieko netrokšta ir kuria be priežasties ar tikslo.
Lylą aptaria tiek dualistinės, tiek nedualistinės Indijos filosofijos šakos. Nedualistinėje filosofijoje lyla prilyginama tikrovei, atsiradusiai iš absoliuto (Brahmano) žaismės. Dualistinėje vaišnavistinėje filosofijoje lyla laikoma Dievo makrokosmine pramoga, įtraukiančia bhaktus. Vaišnavizme (Krišnos žaidynės su gopėmis), šaivizme (Šiva šoka pasaulį) ir šaktizme (Devės kautynės su asurais) terminu lyla nusakomi išsivadavimą suteikiantys dievo žygiai ir žaidynės, taip pat jam atsidavusiųjų (bhaktų) gyvenimas.[1]
Vakarų tradicijoje lylą iš dalies atitinka krikščionių mistiko Hainricho Suzo įvesta Ludus amoris („meilės žaismas“) sąvoka.[2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Kazimieras Seibutis. Lyla. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
- ↑ Windeatt, Barry (1994). English mystics of the Middle Ages. Cambridge, UK: Cambridge University Press. ISBN 0521327407.