Lydinė dermė

Lydinė dermė (pagal Mažosios Azijos senovės šalies Lidijos pavadinimą) – septynialaipsnė (heptatoninė) muzikos dermė.

Garsaeilio pavyzdys: f–g–a–h–c–d–e–f; alteruotų garsų nėra, pustoniai tarp IV ir V, VII ir I laipsnių. Nuo natūraliojo mažoro skiriasi pustoniu aukštesniu IV laipsniu (vadinamoji lydine kvarta). Aukštas IV laipsnis suteikia lydinės dermės melodijoms pabrėžtinai šviesų, veržlų, šiek tiek aštroką skambesį.

Istorija

Lydinės dermės terminas atsirado antikos muzikos teorijos sistemoje, žymėtas laipsniškai besileidžiantis oktavinis garsaeilis nuo c1: c'–h–a–g–f–e–d–c. Viduramžiais aštuonių bažnytinių dermių sistemoje lydinė dermė buvo III autentinė dermė (lot. tritus autenticus).

Lydinė dermė paplitusi Europos tautų, daugiausia norvegų, lenkų liaudies muzikoje. Profesionaliojoje muzikoje aptinkama viduramžiais (ars nova). Kartu su kitomis senovinėmiss natūraliosiomis dermėmis vėl pradėta vartoti XIX a. kompozitorių romantikų. Lydinė dermė (ne viso pavidalo) dažniausiai aptinkama lietuvių sutartinėse ir joms giminingoje liaudies pučiamųjų instrumentų ansamblių muzikoje. Lietuvių kompozitorių kūryboje lydinės dermės vartojimas dažniausiai susijęs su sutartinių tradicija (Juozas Gruodis, Julius Juzeliūnas, Eduardas Balsys, Vytautas Montvila).