Lugalira ir Meslamtaea

Lugalira ir Meslamtaea – dievai dvyniai Mesopotamijos mitologijoje. Iš pradžių jų kulto centras buvo Kisigos vietovė (šiaurinė Babilonija).[1] Senosios Babilonijos karalystės laikais buvo siejami su Durumo miestu (greta Uruko). Meslamtaea kulto būta ir Kutos mieste (greičiausiai dėl sinkretizmo su Nergalu).[2]

Lugalira ir Meslamtaea buvo siejami su mirtimi ir požemio pasauliu bei šio pasaulio dievu Nergalu.[2] Kaip manoma, iš pradžių buvo tikima, kad šios dievybės stovinčios prie įėjimo į požemio pasaulį, pasiruošusios sukapoti mirusiuosius. Vėliau šių dievybių įvaizdis pasikeitė – jie imti laikyti dieviškaisiais sergėtojais. Iš archeologinių radinių, kurie datuojami Naujosios Asirijos karalystės laikotarpiu, sprendžiama, kad šių dievų skulptūrėlės būdavo užkasamos palei duris, kad sergėtų namus.[1][2] Buvo vaizduojami dėvintys galvos apdangalus su ragais, laikantys kirvį ir vėzdą. Abi dievybės vaizduotos vienodai.[1] Šie dievai dvyniai minimi užkalbėjimų virtinėje Maqlû (I tūkst. pr. m. e.), kur jie apibūdinami kaip „dievai sargai“, išplėšiantys širdį ir sutraiškantys inkstus. Anot Maqlû teksto, Lugalira buvo siejamas su dešine puse, o Meslamtaea – su kaire. Meslamtaea taip pat minimas literatūriniame laiške, parašytame Uruko karaliaus Sin-kašido dukters Ninšatapados vardu. Šiame laiške Ninšatapada save įvardija vyriausiąja Meslamtaea žyne.[2]

Meslamtaea paliudytas Faros įrašuose kaip požemio pasaulio dievybė. Teigiama, kad Trečiosios Ūro dinastijos laikais jau buvo sutapatintas su dievu Nergalu.[3] Tuo tarpu pirmosios žinios apie Lugalirą siekia Senosios Babilonijos karalystės laikus. Ar šie dievai buvo siejami anksčiau, nėra žinoma. Lugalira ir Meslamtaea Senosios Babilonijos karalystės laikotarpiu buvo antraeilės dievybės. Dar minimi ir įvairaus pobūdžio Seleukidų laikų tekstuose.[2]

Buvo siejami su Dvynių žvaigždynu ir vadinami „didžiaisiais dvyniais“.[1]

Meslamtaea vardas kildinamas iš šio dievo Meslamo šventyklos, buvusios Kutos mieste, ir apytikriai reiškia „tasai, kuris pasirodo iš Meslamo“.[3] Lugaliros vardo kilmė nėra aiški, jis galėjo reikšti „galingasis viešpats“.[1]

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 123–124. ISBN 978-0-292-70794-8.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Nicole Brisch, 'Lugalirra and Meslamtaea (a pair of gods)', Ancient Mesopotamian Gods and Goddesses, Oracc and the UK Higher Education Academy, 2016. Nuoroda tikrinta 2019–10–03.
  3. 3,0 3,1 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 118. ISBN 9781134641024.