Lozanos lietuvių II konferencija

Lozanos lietuvių II konferencija – 1916 m. birželio 30 – liepos 4 d. įvykęs lietuvių visuomenės atstovų susirinkimas.

Konferencija

Sušaukta iškart po Pavergtųjų tautų konferencijos, vykusios 1916 m. birželio 27-29, per kurią lietuviai viešai iškėlė Lietuvos nepriklausomybės siekį. Dalyvavo Šveicarijos lietuviai Vladas Daumantas-Dzimidavičius, Juozas Gabrys-Paršaitis, Juozas Purickis, Antanas Steponaitis, Justinas Tumėnas, Lietuvai atstovavo Antanas Smetona, Steponas Kairys, Jurgis Šaulys, Rusijos lietuviams – Stasys Šalkauskis, JAV lietuviams – V. Bartuška, Jonas Julius Bielskis, t. p. iš Romos atvykęs Kazimieras Prapuolenis. Konferencijos pirmininkas – Antanas Smetona.

Nutarimai

Lozanos lietuvių konferencija patvirtino pirmosios Lozanos lietuvių konferencijos nutarimus, išskyrus 1 ir 7 rezoliucijas, dėl Lietuvos politinių veikėjų siekių suartėti su Vokietija pasmerkimo ir JAV lietuvių važiavimo į Prancūziją. Konferencijos metu dar kartą buvo pabrėžta, kad Lietuva sieks atgauti politinę nepriklausomybę, kartu, dėl taktinių priežasčių gali būti nurodomos ir svarstomos kitokios politinės Lietuvos gyvavimo galimybės. Konferencijos iniciatyva buvo galutinai nutrauktas bendradarbiavimas su prolenkiškais Generalinio komiteto karo aukoms Lietuvoje šelpti, įkurto 1915 m. Fribūre, atstovais.

Konferencijos dalyviai nutarė pradėti rūpintis, kad iš Rusijos, JAV, kitų lietuvių kolonijų į Lietuvą sugrįžtų lietuvių mokytojai, gydytojai, amatininkai, verslininkai. Konferencija taip pat nutarė, kad Šveicarijoje turi būti sutelktas lietuvių politinis veikimas, kad čia reikia įkurti Lietuvos tautinę tarybą, kurioje būtų atstovaujama Rusijos, Lietuvos, JAV ir Šveicarijos lietuviams. Kol ji bus sušaukta, Konferencija pavedė Lietuvių informacijos biurui parengti akcijos politinę programą.

Kiti straipsniai

• Lozanos lietuvių I konferencija;
• Lozanos lietuvių III konferencija.