Lurdas

Kitos reikšmės – Lurdas (reikšmės).

Lurdas (pranc. Lourdes) – miestas bei komuna, esanti Prancūzijos pietuose. Miestas yra 400 m aukštyje virš jūros lygio. Per miestą teka Gav de Po upė.

Lurdas pranc. Lourdes

Gav de Po upė

Lurdas 43°18′0″ š. pl. 0°22′0″ v. ilg. / 43.30000°š. pl. 0.36667°r. ilg. / 43.30000; 0.36667 (Lurdas)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Prancūzija
Regionas	Oksitanija
Departamentas	Aukštutiniai Pirėnai

Meras	Jean-Pierre Artiganave

Gyventojų (2007)	15,254
Plotas	36,94 km²
Altitudė	343–960 m

Pašto kodas	65100
Vikiteka	Lurdas

Žymus piligrimystės centras nuo XIX a., kai mergaitei Bernadette Soubirous apsireiškė Švenčiausioji Dievo Motina Marija. Tuomet šis miestelis tapo gausiai lankomu turistų bei piligrimų iš viso pasaulio. Daugelyje katalikiškų kraštų gimė tradicija įvykusį stebuklą įamžinti imituotose grotose su Dievo Motinos ir jai besimeldžiančios Bernadette statulomis – lurduose.

Geografija redaguoti

Lurdas

Miestelis įsikūręs Aukštutinių Pirėnų departamente Pietų-Pirėnų regione, Pirėnų kalnų papėdėje prie Ispanijos sienos. Į pietus stūkso Aneto, Montaigu ir Vignemale (3298 m) kalnai, miestelį supa trys viršukalnės, aukštesnės nei 1000 m.: Béout, Petit Jer ir Grand Jer (įrengtas funikulierius). Gave de Pau upės kilpoje atsidengia uola, vadinama Massabielle. Jos šiauriniame pakraštyje, prie upės, atsiveria netaisyklingos formos tuščia ertmė, arba grota, kurioje 1858 m. įvyko šv. Marijos apsireiškimai. Iki tol miestelyje garsėjo ant skardžio pastatyta pilis–tvirtovė Château fort de Lourdes.

Istorija redaguoti

Lurdo tvirtovė

VIII a. dėl Lurdo tvirtovės varžėsi vietos valdovas Miratas ir frankų karalius Karolis Didysis. Kurį laiką Miratas buvo apsuptas ir užblokuotas savo tvirtovėje, tačiau maurai nepasidavė. Pasak legendos, netikėtai pasirodęs erelis numetė Miratui po kojomis didžiulį upėtakį. Tai buvo vertinama kaip blogas ženklas. Vietos arkivyskupas patikino, kad Miratas privalo pasiduoti Dangaus karalienei. Jis aplankė Le Piui en Veli Juodąją Mergelę įteikti dovanas, tačiau buvo apstulbintas jos išskirtinio grožio. Tai jį įtikino ir jis galiausiai atidavė tvirtovę bei priėmė krikštą. Atsivertimo dieną Miratas priėmė Lorus vardą, kuris buvo suteiktas ir miestui, dabar žinomam Lurdui.

Po Bigoro (Bigorre) grafų valdymo Lurdas atiteko Anglijai pagal 1360 m. Bretinji taikos sutarį (Treaty of Bretigny), atnešusiai laikiną taiką į Prancūziją per Šimtametį karą. 1405 m. Karolis VI Mylimasis po 18 mėnesių pilies apsupties užėmė Lurdą. Vėliau, XVI a. pabaigoje, Prancūziją kamavo vykstantys religiniai karai tarp katalikų ir hugenotų. 1569 m. Montgomerio grafas Gabrielius (Gabriel de Lorges comte de Montgomery) puolė gretimą Tarbo miestą, kai jį užvaldė protestantai. 1592 m. miestą užplūdus Katalikų lygos pajėgoms, katalikybė vėl buvo atkurta. 1607 m. Lurdas galiausiai tapo Prancūzijos karalystės dalimi.

Liudviko XV Mylimojo laikais pilis buvo tapusi kalėjimu, nors 1789 m. Generaliniai luomai kalinius išlaisvino. Iškilus Napoleonui, 1803 m. čia vėl įkurdintas kalėjimas. 1814 m. Velingtono Kunigaikščio pajėgos sumušė prancūzus prie Tarbo ir po mūšio prie Tulūzos ėmė kontroliuoti regioną.

Iki pat 1858 m., kol vietinėje grotoje nebuvo apsireiškusi šv. Marija, Lurdas buvo ramus komunos miestelis su 4000 gyventojų. Pilyje buvo įsikūręs pėstininkų garnizonas. Pro miestelį driekėsi keliautojų maršrutai link Barèges, Cauterets, Luz-Saint-Sauveur, Bagnères-de-Bigorre, Gavarnie vandens telkinių ir tarpeklių.

Lurdo šventovė redaguoti

Lurdo šventovė

Lurdo šventovė (Sanctuaires de Lourdes) įrengta vietoje, kurioje Bernadetei pirmą kartą apsireiškė šv. Marija – katedra Notre-Dame de Lourdes. Link jos veda tiltas Pont St-Michel, kuris yra tarsi įėjimas į šventovę po atviru dangumi. Navos vaidmenį atlieka Procesijų esplanada (Esplanade des processions), toliau – požeminė šv. Pijaus X bazilika (Basilique souterraine St-Pie X), kurioje vienu metu sutelpa iki 20 000 maldininkų. Toliau stovi šv. Marijos statula, tarsi įrengta altoriaus nišoje. Šventovės pagrindas – dvi bazilikos: neobizantinė Maldos bazilika (Basilique du rosaire) ir neogotikinė Aukštutinė bazilika (Basilique supérieure). Po bazilikų tikintieji patenka į Stebuklingąją grotą (Grotte miraculeuse), Masabjelės grotą (Grotte de Massabielle) ir Apsireiškimų grotą (Grotte des apparitions). Vienoje iš jų savo laiku Bernadetė aptiko stebuklingo vandens šaltinį, iš kurio galima pasisemti vandens išsinešimui. Tai viena iš populiariausių prekių miestelyje. Netoli šių grotų įrengtos šešios krikštyklos moterims ir vienuolika – vyrams. Piečiau Aukštutinės bazilikos prasideda Kryžiaus kelias su 14 stacijų.

Piligrimystė redaguoti

šv. Marijos statula Lurdo grotoje

Krikščioniškajame pasaulyje yra labai populiarios piligriminės kelionės į Lurdą. Atvykėliai gauna visą spektrą dvasinių veiklų. Piligrimai čia gali praleisti ne vieną dieną, kasdien melsdamiesi prie apsireiškimo grotos, dalyvaudami žvakių procesijose, eidami Kryžiaus kelius, medituodami Rožinį vienoje iš koplyčių. Grota, šalia ištryškęs vandens šaltinis, taip pat vėliau pastatyta didžiulė katedra garsėja tuo, kad čia įvyko ne vienas stebuklingas išgijimas. Tai viena populiariausių vietų krikščioniškame pasaulyje, kur piligrimai stebuklingo šaltinio vandenyje ieško ne tik dvasinio, bet ir fizinio išgijimo. Dažni atvejai, kad šie stebuklai įvyksta. Į Lurdą kasmet atvyksta apie 6 mln. piligrimų iš viso pasaulio, jis yra tapęs visuotiniu stebuklingo išgijimo simboliu.

Jonas Paulius II buvo pirmasis popiežius, aplankęs Lurdą. Lurdą gerai pažinojo beveik visi XX a. popiežiai, kurie šią šventovę aplankė dar prieš jų išrinkimą į šv. Petro įpėdinius.^[1]

Nors autoritetinga Bažnyčios sudaryta medikų ir teologų komisija oficialiai nepaaiškinamais yra patvirtinusi tik 67 Lurde įvykusius išgijimus (paskutinis patvirtintas 2005 m.), tačiau yra užfiksuoti tūkstančiai oficialiai nepatvirtintų išgijimų, kurie įvykdavo išgėrus stebuklingojo šaltinio vandens ar juo nusiprausus.^[2]

Visa miestelio infrastruktūra yra skirta piligrimams. Maldininkams čia sudarytos visos priėmimo ir apgyvendinimo sąlygos. Rūpinamasi jų maitinimu, sudaromos puikios sąlygos maldai bei tikėjimo stiprinimui. Sudaromos atskiros piligriminės programos atvykstantiems pavieniui, organizuotoms grupėms, jaunimui, brandaus amžiaus žmonėms bei neįgaliesiems. Tenkinami ir pažintiniai, turistiniai piligrimų poreikiai. Muziejai, Pirėnų kalnai, kavinės ir restoranai, gausybė suvenyrų parduotuvių taip pat skatina piligrimus čia praleisti ne vieną akimirką.

Populiariojoje kultūroje redaguoti

Lurdo įvykius vaizduoja rež. Henry Kingo filmas „Bernadetos giesmė“ („The Song of Bernadette“), 1944 m. laimėjęs tris Auksinius gaublius ir keturis Oskarus.
Filmo „Behold a Pale Horse“ (1963, rež. Fred Zinnemann) veiksmas susijęs su Lurdu.
Rašytojas Émile Zola (1840–1902) parašė romaną „Lurdas“.

Transportas redaguoti

Geležinkelio stotis Lurde

Lurdą aptarnauja nedidelis regioninis oro uostas Tarbes–Lourdes–Pyrénées iš gretimo Tarbo miesto. Taip pat dalis miestelio svečių naudojasi Aéroport Pau Pyrénées oro uosto, esančio Po mieste, paslaugomis. Į Lurdą važiuoja SNCF ir TGV greitieji traukiniai, yra geležinkelio stotis Gare de Lourdes. Esant poreikiui skiriami papildomi traukiniai. Daugelis piligrimų iš Prancūzijos ir Ispanijos atvyksta autobusais.

Švietimas redaguoti

Lurde yra dvi pagrindinės mokyklos, valstybinė ir privati. Privatų licėjų Lycée Peyramale St Joseph įsteigė du vienuoliai vos pora metų prieš šv. Marijos apsireiškimą. Pavadintas tuo metu Lurde kunigavusio Dominique Peyramale garbei. Licėjus 2007 m. šventė 150–ąjį jubiliejų. Valstybinė mokykla Lycée de Sarsan yra naujesnė, nuolat besivaržanti su privačia.

Sportas redaguoti

FC Lourdes – regbio klubas, 8 kartus laimėjęs Prancūzijos pirmenybes 1948–1968 m.

Taip pat miestelyje yra mėgėjiška futbolo komanda.

Įžymybės redaguoti

Lurdo šventovė
Bernadetės gimtasis namas, mokykla
Vaškinių figūrų muziejus su ekspozicija krikščioniškomis temomis
Lurdo tvirtovė su puikiu vaizdu į Lurdo šventovę
Ukrainiečių penkių kupolų katalikų bažnyčia ^[3]

Žymūs žmonės redaguoti

Philippe Douste-Blazy, Prancūzijos politikas, buvęs šalies kultūros (1995–1997), sveikatos apsaugos (2004–2005), užsienio reikalų ministras (2005–2007)