Lope de Vega
| Lope de Vega | |
|---|---|
| |
| Florencija 1854 m. | |
| Gimė | 1562 m. lapkričio 25 d. Madridas, Kastilija |
| Mirė | 1635 m. rugpjūčio 27 d. (72 metai) Madridas, Kastilija |
| Vaikai | 15 |
| Veikla | poetas, dramaturgas, romanistas |
Feliksas Lopė de Vega i Karpijus (Félix Lope de Vega y Carpio ˈlope ˈfeliks ðe ˈβeɣa i ˈkaɾpjo, 1562 m. lapkričio 25 d – 1635 m. rugpjūčio 27 d.) – ispanų dramaturgas, poetas, romanistas ir teologijos daktaras, viena pagrindinių Ispanijos baroko literatūros aukso amžiaus figūrų. Žinomumu ispanų literatūros pasaulyje nusileidžia tik Migeliui de Servantesui,[1] o parašytos literatūros kiekybe yra vienas produktyviausių autorių literatūros istorijoje. Dėl fenomenalaus produktyvumo Servanteso buvo pramintas „sąmojų feniksu“ ir „gamtos pabaisa“ (isp. Fénix de los Ingenios, isp. Monstruo de la Naturaleza).
Lope de Vega prisidėjo prie Ispanijos teatro atsinaujinimo šiam neseniai tapus masiniu kultūriniu reiškiniu. Jis suformulavo pagrindinius ispanų renesanso dramos principus[2] ir kartu su Pedru Kalderonu de la Barka bei Tirsu de Molina pakėlė Ispanijos barokinį teatrą į aukštumas. Laikomas vienu didžiausių Vakarų literatūros dramaturgų, kurio pjesės vis dar statomos visame pasaulyje. Jis taip pat buvo laikomas vienu geriausių lyrinių poetų ispanų kalba.
De Vegai priskiriama apie 3000 sonetų, 3 romanų, 4 novelių, 9 poemų ir apie 500 pjesių autorystė. Nors ir buvo kritikuojamas dėl to, kad teikęs pirmenybę kiekybei, vis dėlto mažiausiai 80 jo pjesių yra laikomos šedevrais. Jis buvo rašytojo Fransisko de Kevedo draugas ir pagrindinis dramaturgo Chuano Ruiso de Alarkono priešininkas. De Vegai produktyvumo apimties pavydėjo jo amžininkai Servantesas ir Luisas de Gongora; taip pat ir Gėtė vėliau buvo prasitaręs, jog būtų norėjęs sukurti tokią plačią ir spalvingą kūrybą.[3]
Žymiausi prozos kūriniai – pastoralinis romanas Arkadija (La Arcadia, 1598 m.), nuotykių romanas Klajūnas savo tėvynėje (El peregrino en su patria, 1604 m.), meilės romanas Dorotėja (Dorotea, 1632 m.)[2] Žymiausi poezijos kūriniai – pastoralinių romansų rinkinys Įvairūs romansai (Romancero general, 1600 m.), sonetų rinkinys Eilės (Rimas, 1602 m.), epinė poema Anchelikos grožis (La hermosura de Angélica, 1602 m.), mitologinė poema Andromeda (La Andrómeda, 1621 m.)[2] Parašė religinių (Betliejaus kardinolas, El cardinal de Belén), mitologinių (Kretos labirintas, El laberinto de Creta), istorinių pjesių (Peribanjesas (Peribáñez), Didysis Maskvos kunigaikštis (El gran duque de Moscovia), Avių šaltinis (Fuenteovejuna), ekranizuota, taip pat Sevilijos žvaigždė (La estrella de Sevilla, 1623 m.), romantinių (Šokių mokytojas (El maestro de danzar 1593 m.). Pastaroji pjesė pastatyta ir lietuvių kalba 1951, 1959 m. (režisierius Vytautas Jasinskas) ir 1978 m., 1952 m. pastatytas filmas (režisierius T. Lukaševičius). Kitos žymios pjesės - Šuo ant šieno (El perro del hortelano, parašyta 1613–18 m.), 1950 m. pastatyta lietuvių kalba, kitose šalyse ekranizuota, Nekerštinga bausmė (El castigo sin venganza, 1631 m.)[2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „Works of Lope de Vega“. www.classicspanishbooks.com. Nuoroda tikrinta 2019-03-09.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Lope de Vega (VLE)
- ↑ Eckermann, Conversations with Goethe (1828 m.)