Atverti pagrindinį meniu
Lomena
Lomena prie Elektrėnų-Jonavos kelio
Lomena prie Elektrėnų-Jonavos kelio
Ilgis 32[1] km
Nuolydis 184 cm/km
Baseino plotas 186,9 km²
Vidutinis debitas 1,18 m³/s
Ištakos Vladikiškių apylinkės
Žiotys Neris
Šalys Lietuva
Lomena.JPG

Lomena – upė Lietuvoje, Kaišiadorių rajono vakaruose; Neries kairysis intakas. Prasideda Vladikiškių apylinkėse, Strošiūnų miško pakraštyje. Teka į šiaurę, šiaurės vakarus. Žemupyje sudaro Jonavos ir Kaišiadorių rajonų ribą. Įteka į Nerį ties Tartoku.

GeografijaKeisti

Intakai:

  • dešinieji – Žasla, Rudija, Uterna, Taurė, Vertimas, Nota, Neprėkšta;
  • kairieji – Dumsė, Romatas, Živinta, Bistryčia, Verkstinė.

Vaga nuo ištakų iki Palomenės reguliuota. Aukštupyje upė teka melioracijos grioviais. Ilga upės vagos dalis yra ištiesinta, natūralus meandravimas prasideda už Palomenės. Kaišiadorių miesto prieigose įrengti du rekreacijai ir žvejybai skirti Girelės I ir Girelės II tvenkiniai, iš kurių ištekantis bevardis L-1 upelis yra pirmasis Lomenos intakas. Žemupyje upė smarkiai vingiuoja, kerta Gegužinės mišką. Ten įsteigtas Lomenos kraštovaizdžio draustinis, siekiant išsaugoti giliai įsirėžusius Lomenos upelio slėnius su riedulių atodangomis, senvagėmis, šaltiniais, raguvomis. Pavasario polaidžio metu Lomenos žemupiu driekiasi vaizdingas vandens turizmo maršrutas. Svarbesnės gyvenvietės prie Lomenos: Stasiūnai, Gudiena, Kaišiadorys, Palomenė, Bagdoniškės, Lomeniai, Tartokas.

Upės ekologinė būklė patenkinama.

IstorijaKeisti

Upėvardis kilo nuo žodžio loma („įdubęs žemės plotas, klonis, slėnys“).[2] Tiesa, anksčiau užrašyta žodžio lytis Laumena (Łowmiana), tad pavadinimas gali būti kilęs ir nuo mitinės būtybės laumės.[3]

Lomena (Lamen) minima XIV a. Kryžiuočių kelių aprašymuose[4].

NuorodosKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. http://vanduo.gamta.lt/cms/index?rubricId=d55a80cd-f222-4c28-90d9-656080f83834
  2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas.  – Vilnius: Mokslas, 1981.
  3. Vykintas Vaitkevičius. Neris. 2007 metų ekspedicija. Ketvirta knyga. Vilnius: Mintis, 2014.
  4. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 434 psl.