55°01′26″š. pl. 24°40′14″r. ilg. / 55.023826°š. pl. 24.670506°r. ilg. / 55.023826; 24.670506

Liukonių dvaras
Dvaro rūmų pastatas, 2017 m.
Dvaro rūmų pastatas, 2017 m.
Vieta Liukonys, Širvintų rajonas
Parkas Parkas, medžių alėja
Pastatų būklė Perstatyti rūmai, įvairūs pastatai
Savininkas Kosakovskiai

Liukonių dvaras – išlikusi dvaro sodyba Širvintų rajone, Gelvonų sen., Liukonių kaime, prie kelio  4305  MusninkaiČiobiškisGelvonaiVytinė . Išlikę mūriniai, perstatyti rūmai, datuojami XIX a. pirmąja puse. Prie rūmų yra priestatas (anksčiau jame veikė mokykla), senas parkas ant Širvintos kranto, medžių alėja, nedidelis tvenkinys. Dvarvietėje stovi ne dvaro laikotarpio gyvenamieji namai.

Buvusio dvaro sodybos fragmentai yra registruota nekilnojamoji kultūros vertybė (unik. kodas 694).[1]

Istorija

redaguoti

Liukonių dvaras nuo XVIII a. antrosios pusės iki XX a. pradžios buvo Kosakovskių giminės nuosavybė. 1779 m. dvarą pirko LDK karinis ir politinis veikėjas Simonas Kosakovskis (1741-1794). 1778 m. grafas Simonas Kosakovskis Liukonyse pasistatė rūmus. 1795 m. sudarytas inventorinis sąrašas liudija klestintį gyvenimą. Dvare buvo išvystyta administracija, čia dirbo administratoriai, ekonomė, auklėtoja, garderovo prižiūrėtoja, liokajai, tarnai, vežikai ir pan.[2]

Simonui Kosakovskiui mirus, dvarą perėmė sūnėnas, taip pat generolas Juozapas Antanas Kosakovskis (1772-1842). Jis buvo Prancūzijos armijos generolas bei Napoleono adjutantas. Paskutinis asmuo Fontenblo paspaudęs ranką nuvainikuotam Prancūzijos imperatoriui prieš šiam išvykstant į tremtį. Napoleonas dovanojo generolui savo mundurą, kuris iki XIX a. pab. saugotas Liukonių dvare, o vėliau pervežtas į Vaitkuškio dvarą, kur Didžiojo karo metu, dingo. Generolas J. A. Kosakovskis mirė šiame dvare ir buvo palaidotas Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios rūsyje.

 
Parkas
 
Dvaras su priestatu (buvusia mokykla)

Juozapo Antano Kosakovskio valdymo metu XIX a. pradžioje dvaras patyrė didžiausią klestėjimą. Šiuose rūmuose savininkas buvo įkūręs senienų muziejų. Dvarą puošė Rubenso, van Deiko, Rembrandto, Holbeino paveikslai. Sukurtas angliško stiliaus parkas. Viena iš svarbiausių dvaro vietų buvo paminklas arkliui (generolo kovos žirgui), ten buvo išvardinti ir mūšiai, kuriuose jis dalyvavo. Kadangi mediniai dvaro rūmai sudegė 1794 m., dvaro kompleksą sudarė 4 vienodo dydžio oficinos. Vienoje jų gyveno dvaro savininkai. Kitos trys buvo skirtos tarnams, svirnui ir arklidei. Iš viso dvare buvo 22 pastatai, tarp kurių: rūkykla, malūnas, smuklė, pirtis, kalvė, sodininko namas ir pan.[3]

1859 m. rūmai sudegė, o išlikę muziejaus eksponatai buvo atiduoti Vilniaus laikinajai archeologijos komisijai.

Žemėvalda ir visuomenė

redaguoti

Dvaras valdė plačias žemes Gelvonų valsčiaus pietinėje dalyje, ten, kur dabar yra Čiobiškio seniūnija ir Upninkų seniūnija. [[Kabarkšta|Kabarkštos upelė skyrė jas nuo Gelvonų dvaro šiaurėje. Jam priklausė gausus kaimų, akalicų ir palivarkų tinklas. XIX a. pradžioje dvaro teritorijose gyveno 722 inventoriniai valstiečiai (suaugę vyrai, turėję mokėti mokesčius). Iš jų baudžiauninkai buvo 343, laisvieji 166, sentikiai (filiponys) 213. Pastarieji sudarė reikšmingą dvaro visuomenės dalį, turėjo savo Perelozų miestelį, parapiją, cerkvę[4].

Tuo metu dvarą sudarė šios dalys:

Šaltiniai

redaguoti
  1. „Dvaras“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-05-10.
  2. Spurgevičius, Povilas. 2009. Gelvonų dvarai. Gelvonai. Lietuvos valsčiai, p. 186.
  3. Spurgevičius, Povilas. 2009. Gelvonų dvarai. Gelvonai. Lietuvos valsčiai, p. 189.
  4. Spurgevičius, Povilas. 2009. Gelvonų dvarai. Gelvonai. Lietuvos valsčiai, p. 189.
  5. Spurgevičius, Povilas. 2009. Gelvonų dvarai. Gelvonai. Lietuvos valsčiai, p. 189.

Nuorodos

redaguoti