Liudvikas XV

Prancūzijos ir Navaros karalius
(Nukreipta iš puslapio Liudvikas XV Mylimasis)
Liudvikas XV
Prancūzijos ir Navaros karalius
Žano Marsialio Fredu portretas, apie 1760 m.
Burbonai
Prancūzijos karaliaus herbas
Prancūzijos karaliaus herbas
Gimė 1710 m. vasario 15 d.
Versalis
Mirė 1774 m. gegužės 10 d. (64 metai)
Versalis
Palaidotas (-a) Sen Deni bazilika
Tėvas Liudvikas, Burgundijos kunigaikštis
Motina Marija Adelaidė Savojietė
Sutuoktinis (-ė) Marija Leščinska
Vaikai Liudvika Elžbieta
Ona Henrietė
Liudvikas Ferdinandas
(žr. kitus)
Prancūzijos ir Navaros karalius
Valdė 1715 m. rugsėjo 1 d. – 1774 m. gegužės 10 d.
Pirmtakas Liudvikas XIV
Įpėdinis Liudvikas XVI
Andoros princas
Valdė 17151774 m.
Pirmtakas Liudvikas XIV
Įpėdinis Liudvikas XVI
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka Liudvikas XV
Parašas

Liudvikas XV (pranc. Louis XV, 1710 m. vasario 15 d. – 1774 m. gegužės 10 d.), žinomas kaip Liudvikas Mylimasis (pranc. Louis le Bien-Aimé) − Prancūzijos ir Navaros karaliusBurbonų dinastijos, valdęs nuo 1715 m. rugsėjo 1 d. iki mirties. Liudviko XIV provaikaitis, jo vaikaičio Burgundijos kunigaikščio Liudviko sūnus. Karaliumi tapo būdamas penkerių metų, 1715–1723 m. už jį valdė regentas Pilypas II Orleanietis, 1726–1743 m. – Prancūzijos ministras pirmininkas, buvęs Liudviko auklėtojas kardinolas Andrė Herkiulis de Fleri. Po jo mirties Liudvikas XV neskyrė ministro pirmininko ir įsigalėjo absoliutinė karaliaus valdžia.

Liuviko XV 59 metus (1715–1774) trukęs viešpatavimas buvo antras ilgiausias Prancūzijos istorijoje, pralenktas tik jo pirmtako.

Regentystė ir ankstyvasis valdymas

redaguoti
 
Devynerių metų Liudvikas XV. Regento užsakytas portretas, 1719 m. (Žanas Rankas)

Liudvikas XV gimė 1710 m. vasario 15 d. Versalio rūmuose. Buvo Liudviko XIV provaikaitis ir Burgundijos kunigaikščio „Mažojo Dofino“ ir jo žmonos Marijos Adelaidės Savojietės sūnus. 1712 m. mirus abiem jo tėvams ir vieninteliam išgyvenusiam broliui, penkerių metų Liudvikas po Liudviko XIV mirties 1715 m. vasario 1 d. tapo karaliumi. Iki pilnametystės (13 metų) jo vardu valdė regentas Pilypas II Orleanietis – Liudviko XV pirmtako Liudviko XIV sūnėnas.[1] Liudvikas XV Reimso katedroje karūnuotas 1722 m. spalio 25 d. Netrukus, 1723 m. vasario 16 d., teisingumo patalo (pranc. lit de justice)[a] ceremonijos metu Paryžiaus parlamente karalius paskelbtas pilnamečiu.[3] 1726 m., sekdamas savo pirmtako pavyzdžiu, panaikino ministro pirmininko pareigybę, bet valdžia vis vien atiteko jo auklėtojui Andrė Herkiuliui de Fleri, valdžiusiam iki pat mirties 1743 m.[4] Fleri vykdė taikią užsienio politiką: išvengta didesnių karų, išskyrus dėl Liudviko XV uošvio Stanislovo Leščinskio pretenzijų į Abiejų Tautų Respublikos sostą kilusio 1733–1738 m. ATR įpėdinystės karo.[5] Po jo Leščinskiui atiteko Prancūzijai jau ilgai grėsmę kėlusi Lotaringijos kunigaikštystė.[6][7] Mirus Stanislovui Leščinskiui Lotaringija prijungta prie Prancūzijos ir pertvarkyta į generalitetą (pranc. généralité), prižiūrimą karaliaus intendanto.[8]

Santuoka

redaguoti
Taip pat skaitykite – Marija Leščinska

1725 m. vedė nuversto Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Leščinskio dukterį Mariją Leščinską. Santuoka per įgaliotinį Strasbūro katedroje įvyko rugpjūčio 15 d. Ceremonija rugsėjo 5 d. patvirtinta Fontenblo rūmų koplyčioje, dalyvaujant pačiam Liudvikui. Jaunąją lydėjo karaliaus siųsta ministro pirmininko sesuo madmuazelė de Klermon (Clermont), daugybė karietų ir tarnų, tačiau Marijai Leščinskai pasitikti nebuvo surengta naujoms Prancūzijos karalienėms įprastų oficialių demonstracijų, diplomatų sutikimų ar pompastiško priėmimo sostinėje.[9] 1727–1737 m. pora turėjo 10 vaikų.[1]

Austrijos įpėdinystės karas

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Austrijos įpėdinystės karas.
 
Europa prieš Austrijos įpėdinystės karą 1740 m.

1740 m. spalio 29 d. pasiuntinys Liudvikui XV, medžiojusiam Fontenblo, pranešė apie Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio VI mirtį ir numatomą jo dukters Marijos Teresės įpėdinystę. Dvi dienas mąstęs karalius nusprendė nesikišti, nebent būtų nuspręsta išrinkti protestantą.[10] 1738 m. Prancūzija sutiko palaikyti Bavarijos kurfiursto Karolio VII pretenziją į imperatoriaus sostą, nors 1735 m. buvo pripažinusi Pragmatinę sankciją, sostą užtikrinusią Marijai Teresei.[11] Netrukus kilo Austrijos įpėdinystės karas, kuris truko 1740–1748 m. Karą pabaigusia Acheno taika patvirtinta Pragmatinė sankcija ir pripažinta Marijos Teresės teisė į imperijos sostą.[12]

Vėlesnis gyvenimas

redaguoti
 
Liudviko XV portretas, 1748 m. (Morisas Kantenas de La Turas)

1743 m. sausį mirus Andrė Herkiuliui de Fleri, karaliaus karo ministras jam parodė Liudviko XIV vaikaičiui Pilypui V rašytą laišką, kuriame šis jį skatino „nesileisti valdomam kitų, klausyti savo Tarybos, tačiau spręsti pačiam“.[13] Paklausęs pirmtako patarimo, Liudvikas ėmė valdyti asmeniškai.[5]

Nors Liudvikas XV iš pradžių buvo atsidavęs savo žmonai, ji buvo neenerginga, nuolatos nėščia ir išvarginta motinystės, todėl karaliaus ėmė nebetenkinti. Nuo 1732 m. jis santykiavo su įvairiomis meilužėmis. Iš jų svarbiausia buvo Madam de Pompadur (tikras vardas Žana Antuanetė Puason), Versalyje gyvenusi nuo 1745 iki savo mirties 1764 m. Jos veikla turėjo didelę įtaką tiek politikai, tiek menams ir kultūrai.[14] Liudvikui valdant Prancūzijos architektūroje, dailėje vyravo karaliaus garbei pavadintas „Liudviko XV stilius“ (pranc. style Louis XV).[15]

Liudviko XV laikais klestėjo įvairios intrigos, kurias karalius naudojo užsienio politikai valdyti: apie 1748 m. buvo įsteigta vadinamoji „Karaliaus paslapties“ (le Secret du roi) privačių diplomatinių ryšių sistema. Jo neveiksmingas valdymas sumenkino karaliaus galią ir paskatino Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžią.[1]

Septynerių metų karas

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Septynerių metų karas.
 
Liudviko XV meilužė Madam de Pompadur, 1756 m. (Fransua Bušė)

Po Austrijos įpėdinystės karo Acheno sutartimi įtvirtinta taika truko vos septynerius metus: (teisingai) manydamas, kad Prūsijos karalystę pulti ketina Austrija ir Rusija, karą 1756 m. rugpjūčio 29 d. peržengęs Saksonijos sieną pradėjo Frydrichas II, kuris taip pat klaidingai manė, jog prie priešų prisidėti ketina Saksonija ir Prancūzija. Prūsijos sustiprėjimo išsigandusios į karą Austrijos pusėje stojo Prancūzija, vėliau Rusija ir Švedija. Iš pradžių karas buvo nepalankus Prūsijai, bet 1762 m. mirus Rusijos imperatorei Jelizavetai į sostą atėjęs Petras III pasitraukė iš karo ir palengvino Prūsijos padėtį. Jį nuvertusi Jekaterina II laikėsi neutraliteto.[16] Prancūzija su Didžiąja Britanija taip pat kariavo kolonijose Šiaurės Amerikoje, kurių didžiąją dalį po karo Prancūzija prarado. 1763 m. vasario 10 d. šiedvi šalys pasirašė Paryžiaus taiką. Taika tarp Prūsijos, Austrijos ir Saksonijos buvo paskelbta Hubertusburgo sutartimi (1763 m. vasario 15 d.). Karą pabaigusios sutartys numatė taiką status quo ante bellum[b] sąlygomis ir nenulėmė jokių teritorinių pokyčių Europoje.[16]

1774 m. balandžio 26 d., su meiluže Madam de Bari ir palyda vykdamas į Mažąjį Trianoną (pranc. Petit Trianon), esantį Versalio soduose, karalius pasiskundė prastai besijaučiantis. Jis buvo perkeltas į Versalio rūmus, kur juo rūpinosi 6 gydytojai ir 6 chirurgai. Netrukus paaiškėjo, kad Liudvikas XV serga raupais. Gegužės 1 d. atvykęs Paryžiaus arkivyskupas neįleistas į jo kambarį, siekiant karaliaus neišgąsdinti. Gegužės 3 d. jis pats pasikvietė arkivyskupą. Gegužės 7 d. Liudvikas atliko išpažintį, jam suteiktas Paskutinis patepimas.[17] Gegužės 10 d. Liudvikas XV mirė. Prancūzijos karalystės sostas atiteko Liudvikui XVI.[4][18]

„Po mūsų – nors ir tvanas“

redaguoti

Liudvikui XV ar Madam de Pompadur dažnai priskiriama frazė „Po mūsų – nors ir tvanas“ (pranc. Après nous, le déluge). Tačiau šis sakinys paprastai pateikiamas be konteksto: kalbėdamas apie „tvaną“, karalius turėjo omenyje ne revoliuciją, o Halio kometą, kurios pasirodymas buvo pranašaujamas 1757 m. Manyta, jog ši kometa sukėlė Tvaną, minimą Biblijoje. Biografo Mišelio Antuano teigimu, tai tebuvo karaliaus mokslinį išsilavinimą parodęs juodasis humoras. Kometai pro Žemę praskriejus 1759 m. balandį ji sulaukė daug dėmesio ir nerimo, bet jokio potvynio visgi nesukėlė.[19]

Šeima ir vaikai

redaguoti
 
Marija Leščinska su sūnumi Liudviku, Prancūzijos dofinu, apie 1730 m. (Aleksi Simonas Belis)

1725 metų rugsėjo 5 d. Liudvikas vedė 7 metais vyresnę Mariją Leščinską, nuversto Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Leščinskio dukterį. Jie kartu turėjo 10 vaikų:

  • Liudvika Elžbieta (Louise-Élisabeth, 1727 m. rugpjūčio 14 d. − 1759 m. gruodžio 6 d.)
  • Ona Henrietė (Anne-Henriette, 1727 m. rugpjūčio 14 d. − 1752 m. vasario 10 d.)
  • Marija Liudvika (Marie-Louise, 1728 m. liepos 28 d. − 1733 m. vasario 19 d.)
  • Liudvikas Ferdinandas (Louis-Ferdinand, 1729 m. rugsėjo 4 d. − 1765 m. gruodžio 20 d.)
  • Pilypas Liudvikas (Philippe-Louis, 1730 m. rugpjūčio 30 d. − 1733 m. balandžio 7 d.)
  • Marija Adelaidė (Marie-Adélaïde, 1732 m. kovo 23 d. − 1800 m. vasario 27 d.)
  • Viktorija Marija Liudvika Teresė (Victoire-Marie-Louise-Thérèse, 1733 m. kovo 11 d. − 1799 m. birželio 11 d.)
  • Sofija Pilypa Elžbieta Justina (Sophie-Philippe-Élisabeth-Justine, 1734 m. liepos 27 d. − 1782 m. kovo 3 d.)
  • Marija Teresė Felicija (Marie-Thérèse-Félicité, 1736 m. gegužės 16 d. − 1744 m. rugsėjo 28 d.)
  • Liudvika Marija (Louise-Marie, 1737 m. liepos 15 d. − 1787 m. gruodžio 23 d.)

Liudvikas su įvairiomis meilužėmis taip pat turėjo daugelį nesantuokinių vaikų (pavainikių), tačiau kiek – nežinoma.

Liudviko XV herbas
 

Naudotas

1715–1774 m.

Papuošalas

Prancūzijos karaliaus karūna

Šalmas

Atviras auksinis šalmas su mėlyna ir auksine skraiste

Skydai

Kairiajame mėlyname skyde pavaizduotos trys auksinės lelijos (Prancūzijai), dešiniajame raudoname skyde pavaizduota auksinė sukryžiuota ir skydą juosianti grandinė (Navarai)

Skydininkai

Skydus laiko du angelai. Kairysis angelas laiko Prancūzijos herbinę vėliavą ir dėvi apsiaustą su tuo pačiu herbu. Dešinysis angelas taip pat laiko Navaros herbinę vėliavą ir tokį patį apsiaustą. Abu stovi ant debesų

Devizas

Ant mėlynos juostos auksinėmis raidėmis užrašytas Prancūzijos karo šūkis „MONTJOIE SAINT DENIS“

Ordinai

Skydai apjuosti Šv. Mykolo ordino grandine (centre) ir Šventosios Dvasios ordino grandine (išorėje)

Kiti elementai

Pačiame viršuje auksinėmis lelijomis apkaustytas paviljonas su karaliaus karūna. Nuo paviljono leidžiasi mėlyna mantija, nuklota auksinių lelijų

Vėliava

  Prancūzijos karaliaus vėliava

Galerija

redaguoti

Išnašos

redaguoti

Pastabos

  1. Lit de justice (liet. Teisingumo patalas) – išskirtinė Paryžiaus parlamento sesija, kurioje karalius kreipėsi į parlamentą. Atvykus karaliui negaliojo jokia parlamento narių valdžia – taip įtvirtinti dekretai ir privilegijų raštai, kuriuos parlamentas buvo atsisakęs priimti. Pavadinimas kilo iš patalo, ant kurio ceremonijos metu sėdėjo karalius.[2]
  2. Status quo ante bellum (lot.) – padėtis, buvusi prieš karą.

Šaltiniai

  1. 1,0 1,1 1,2 „Louis XV“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2023-02-04.
  2. „Parlement“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2023-02-04.
  3. Bernier 1984, pp. 42–43.
  4. 4,0 4,1 Kasperavičius, Algis. „Liudvikas XV“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-02-04.
  5. 5,0 5,1 „André Hercule de Fleury“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-02-05.
  6. Květina, Jan (2014). „The Polish Question as a Political Issue within Philosophical Dispute: Leszczyński versus Rousseau“ (pdf). Oriens Aliter. Journal for Culture and History of the Central and Eastern Europe. www.academia.edu. Nuoroda tikrinta 2023-02-05.
  7. Bernier 1984, p. 81.
  8. „Lorraine“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2023-02-05.
  9. Latour, Louis Thérèse (1927). Princesses Ladies and Salonnières of the Reign of Louis XV. Vertė Clegg, Ivy E. London: Kegan Paul, Trench, Trubner & Co. p. 9–10.
  10. Antoine 1989, p. 301.
  11. Black, James (1999). From Louis XIV to Napoleon: The Fate of a Great Power. Routledge. p. 82. ISBN 978-1-85728-934-3.
  12. „Austrijos įpėdinystės karas“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-02-05.
  13. Antoine 1989, p. 354.
  14. „Louis XV“. Établissement public du château, du musée et du domaine national de Versailles. Nuoroda tikrinta 2023-07-08.
  15. „Liudviko XV stilius“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-07-08.
  16. 16,0 16,1 „Septynerių metų karas“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-02-05.
  17. Antoine 1989, p. 986.
  18. Bernier 1984, p. 249.
  19. Antoine 1989, pp. 740–741.

Literatūra

redaguoti

Nuorodos

redaguoti
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Liudvikas XIV
Prancūzijos ir Navaros karalius
1715 m. rugsėjo 1 d. – 1774 m. gegužės 10 d.
Po to:
Liudvikas XVIII