Liubešivas

 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.


Liubešivas
ukr. Любешів
Lyubeshiv aerial photo.jpg
Liubešivas iš lėktuvo

Liubešivas
51°45′0″ š. pl. 25°29′0″ r. ilg. / 51.75000°š. pl. 25.48333°r. ilg. / 51.75000; 25.48333 (Liubešivas)Koordinatės: 51°45′0″ š. pl. 25°29′0″ r. ilg. / 51.75000°š. pl. 25.48333°r. ilg. / 51.75000; 25.48333 (Liubešivas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Ukrainos vėliava Ukraina
Sritis Voluinės sritis Voluinės sritis
Rajonas Liubešivo rajonas
Gyventojų (2017) 5 793
Plotas 3,39 km²
Tankumas (2017) 1 709 žm./km²
Altitudė 151 m
Commons-logo.svg Vikiteka LiubešivasVikiteka

Liubešivas (ukr. Любешів) – miesto tipo gyvenvietė Ukrainoje, Voluinės srityje. 6500 gyventojų. Per miestelį teka Stochido upė. Pirmą kartą Liubešivo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose 1484 m. rugsėjo 18 d. (Tuo metu Liubešivas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje) dokumente (rusų kalba) "Nutarimas dėl Olbiazo, Liubešievo, Biskupičo ir Rosnų valdų padalijimo su kaimais tarp M. Dorkgevičiaus ir J. Dovoinovičiaus." Šis dokumentas yra Lietuvos metrikoje ir saugomas Maskvoje, Centriniame valstybiniame senovės aktų archyve (389 fondas, Lietuvos metrika, 1 aprašas, 4 knyga, 1333 lapas). Šiame dokumente teigiama, kad Liubešivas yra daug senesnis, nes 1484 m. jis jau buvo, plėtėsi, ir net per teismą buvo dalijami jo aplinkiniai dvarai. 1547 m. Liubešivas atiteko grafui Levui Obrozcovui. Vėliau, 1569 m. Pasirašius Liublino uniją, Lubešivas kartu su aplinkinėmis žemėmis pateko į Abiejų Tautų Respublikos sudėtį. 1653 m. Totoriai sudegino Liubešivą. Tačiau gyvenvietė pamažu atsigavo. XVII amžiaus pabaigoje, 1684 m., Lietuvos maršalas, Liubešivo ​​įpėdinis Janas Karolis Dolskis, Liubeševe įkūrė Pijaro ordino vienuolyną, kuris vėliau, 1726 m. sausio 2 d., Buvo perkeltas į Kapucinų ordiną. 1693 m. Janas Karolis Dolskas pretendavo į kaimo, kurį jis pavadino Naujuoju Dolsku, miestelio statusą. Liubešive mokėsi daug žymių Ukrainos ir Lenkijos kultūros ir mokslo veikėjų, o 1753–1758 metais vienuolyno mokykloje mokėsi Lenkijos tautos nacionalinis didvyris Tadas Kosciuška. Viduramžių Romos katalikų ordinas yra svarbus Ukrainos mokyklų istorijoje. Tuo labiau, kad Pijorų ordino mokytojai vis dar dėsto dešimtyse šalių, įskaitant Ispaniją, Lenkiją, Italiją, Prancūziją, Austriją, Čekiją, Japoniją, JAV, Kanadą ir beveik visas Pietų Amerikos šalis. Deja, Pijorų veikla Ukrainoje,1939 m. uždarius paskutinę mokyklą - Lyubešivo Kolegiją, nutrūko. Pagal antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą 1793 m., Liubešivas tapo Pinsko pavieto Minsko gubernijos dalimi. XVIII amžiaus pabaigoje po trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų (1772, 1793, 1795) visos Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos žemės tapo Rusijos imperijos dalimi. 1817 m. Sudegė kapucinų bendrija Liubešive. Beveik viską sunaikino ugnis, todėl kapučinai paliko savo pastogę. 1828 m. įkūrėjo sūnus Pranciškus Vladislavas Čarneckis paprašė rusios provincijos versnieji atsiųsti kelis vienuolius bažnyčiai ir vienuolynui atstatyti. Iš pradžių provincijos taryba atsisakė dėl to, kad sudegė beveik visas vienuolynas. Tačiau kitais metais pasiūlymas buvo priimtas ir tėvas Janas Kantas buvo paskirtas vienuolyno vyresniuoju ir buvo atsakingas už šventovės ir vienuolyno atstatymą. 1832 m. Caro vyriausybė likvidavo kapucinų vienuolynus Liubešive. 1926 m. sausio 2 d. Pinsko vyskupijos ordinaras vyskupas Sigmundas Lozynskis padovanojo kapučinams senovinio Liubešivo vienuolyno liekanas. Po dvejų metų buvo nuspręsta atstatyti vienuolyną. 1931 m. Ordino generolas kun. Melchioras paprašė Varšuvos provincijos komisariato komisaro tėvo Danieliaus suformuoti Rytų apeigų kapučinų centrą. Šiam vaidmeniui idealiai tiko vienuolynas Liubešive. 1933 m. balandžio 25 d. Tėvas Melchioras pranešė tėvui Danieliui, kad jis priima Rytų misijos ordiną.Tėvas Kirilas Fermontas iš Olandijos buvo paskirtas pirmuoju misijos rektoriumi Liubešive. Per trumpą laiką olandų slavų apeigų kapučinai atstatė šventyklą ir vienuolyną. 1935 m. balandžio 30 d. Liubešive buvo užregistruotas vienuolynas, o tų pačių metų rugsėjo 7 dieną vyskupas Mykola Černeckis pašventino Šv. Pranciškus Asyžietis. Tačiau 1939 m., atėjus sovietų valdžiai, kapučinai paliko centrą. Pirmasis bandymas paskelbti sovietų valdžią Liubešive įvyko 1920 m., tačiau šis bandymas buvo nesėkmingas, nes jį nuslopino lenkų legionieriai, o 1921 m. Liubešivo regiono žemė vėl pateko į Abiejų Tautų Respublikos sudėtį. Liubešivas kartu su kitomis Vakarų Ukrainos žemėmis tapo TSRS dalimi 1939 m. rugsėjo 30 d. O 1940 m. Sausio 18 d. Ukrainos TSR Aukščiausiosios Rados Prezidiumo dekretu buvo įkurtas Liubešivo rajonas kaip Voluinės srities dalis, kurios centru tapo Liubešivas.