Liu Bang

Han Gaozu
Emperor Gaozu of Han.jpg
Vakarų Han imperatorius
Valdymo metai  202 m. pr. m. e. vasario 28 d.–195 m. pr. m. e. birželio 1 d.
Pirmtakas {{{pirmtakas}}}
Įpėdinis {{{įpėdinis}}}
{{{titulas2}}}
Valdymo metai  {{{valdymas2}}}
Pirmtakas {{{pirmtakas2}}}
Įpėdinis {{{įpėdinis2}}}
Gimė 256 arba 247 m. pr. m. e.
Mirė 193 m. pr. m. e.
Pavardė (姓) Liu (劉)
Klanas (氏) {{{klanas}}}
Vardas (名) Dzi (Ji; 季), vėliau Bang (邦)
Šventyklos vardas Taidzu (Taizu; 太祖), vėliau Gaodzu (Gaozu; 高祖)
Pomirtinis vardas Imperatorius Gao (Gao Huangdi; 高皇帝)

Liu Bangas (kin. 劉邦, pinyin: Liú Bāng, šventyklos vardas Gaodzu, kin. 高祖, pinyin: Gāozǔ - "Aukštasis protėvis", 256 arba 247 – 193 m. pr. m. e.) – Kinijos imperatorius (206- 195 m.pr.m.e.[1]), Han dinastijos įkūrėjas.

Liu Bangas yra vienas iš dviejų Kinijos dinastijų įkūrėjų, kilusių iš valstiečių (kitas buvo Ming dinastijos pirmasis imperatorius).

Liu Bangas gimė valstiečių šeimoje Pei regione, dabartinėje Dziangsu provincijoje. Tėvų vardai nėra žinomi ir istorijose jie minimi kaip "Liu Taigong" (劉太公; senasis Liu) ir "Liu Ao" (劉 媼, senoji Liu). Pasak legendos Liu Bango motina ilsėjosi ir susapnavo dieviškąją būtybę. Staiga dangus apsiniaukė ir sužaibavo bei pasigirdo griaustinis. Liu tėvas spėjo tik pamatyti drakoną už Liu motinos. Netrukus paaiškėjo, kad išprievartauta drakono ji pastojo ir pagimdė Liu Bangą.[2]

Jaunystėje tarnavo sargybos karininku savo provincijoje. Jam buvo patikėta lydėti kalinių grupę į Li kalną dabartinėje Šaansi provincijoje, kur jie turėjo dirbti statomame Ši Huangdi mauzoliejuje. Kelionės metu daug kalinių pabėgo ir bijodamas atsakomybės už netinkamai įvykdytą užduotį Liu Bangas susidėjo su likusiais kaliniai ir įkūrė plėšikų gaują. Pasak legendos paleistieji kaliniai grįžo pas Liu, nes kelią jiems pastojo gyvatė. Liu Bangas užmušęs milžinišką gyvatę ir tapęs tų kalinių vadu.

209 m.pr.m.e. prieš Čin dinastiją sukilo Čen Šenas (Chen Sheng), pasiskelbęs Didžiosios Ču karalystės karaliumi. Ču karalystė apėmė ir Pei regioną. Liu Bangui tapus plėšikų armijos vadu generolas Siao He pasiūlė jam prisijungti prie sukilėlių. Sukilimo metu Liu Bangas buvo Sian Liano (Xiang Liang) pavaldinys, o jam mirus mūšyje tapo Ču princo Min Sinio (Min Xin), kuris buvo nominalus prieš imperiją sukilusių valstybių vadas, tarnu. Tuo metu jis susitiko su Džan Lianiu (Zhang Liang), kuris vėliau tapo jo pagrindiniu strategu. 207 m. gruodį dalyvavo žygyje į Čin dinastijos valdų centrą. 206 m. generolas Sian Ju (Xiang Yu) konsolidavo valdžią savo rankose ir bandė atstumti Liu Bangą į šalutinį vaidmenį. Sian Ju valstybę padalino į 19 kunigaikštysčių, kurių vieną valdyti paskyrė Liu Bangui.

206-202 m. pr. m. e. jų konfrontacija peraugo į karą. Sian Ju kelis kartus nugalėjo Liu Bangą, tačiau pastarasis darėsi vis populiaresnis. 203 m.pr.m.e. buvo sudarytos trumpai trukusios paliaubos, kuriomis Kinija buvo padalinta tarp priešininkų. 202 m.pr.m.e. Liu Bangas nutraukė paliaubas ir pasiekė pergalę.[1] Nugalėjęs Siang Ju, Liu Bangas pasiskelbė imperatoriumi, o naujosios Han dinastijos sostine padarė 202 m.pr.m.e. jo pradėtą statyti Čanganą (baigtas statyti 190 m.pr.m.e., dab. Sianas).[3]

Liu Bangas Kiniją valdė pagal centralizuotą Čin imperijoje naudotą modelį. Savarankiškus vasalus jis pamažu pakeitė savo giminaičiais. Liu Bangas sumažino mokesčius ir lažą, vystė žemės ūkį, tačiau padidino mokesčius bei teisinius apribojimus pirkliams. Jam pavyko sudaryti taiką su siunnų gentimis.

Valdant Liu Bangui valstybės valdyme Čin laikais vyravusį legizmą pamažu pakeitė konfucianizmas. Konfucianistai buvo skiriami valdininkais, o legizmu grįsti įstatymai sušvelninti.

Žuvo karinio susidūrimo su Huainano karaliumi metu nuo priešininkų strėlės.[1]

NuorodosKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 Gaozu. In: Charles F. W. Higham. Encyclopedia of Ancient Asian Civilizations. Facts on File, 2004. P. 117. ISBN 0-8160-4640-9
  2. Dragons. In: Lindsay Jones (ed.) Encyclopedia of Religion, Second Edition, Vol.4. Thomson Gale, 2005. P.2433. ISBN 0-02-865737-3
  3. Chang’an. In: Charles F. W. Higham. Encyclopedia of Ancient Asian Civilizations. Facts on File, 2004. P. 65. ISBN 0-8160-4640-9

Vikiteka