Litvinizmas

Litvinizmas – teorija, daugelio istorikų įvardijama pseudoistoriografine, teigianti, kad tikrieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrėjai yra baltarusiai. Pasak teorijos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi slaviška ir (arba) baltarusiška valstybė, viduramžių lietuviai – tai baltarusiai, o šiuolaikinė Lietuva – istorijos klastojimo padarinys. Litvinizmo reiškinys sietinas ne tiek su istorine tikrove, kiek su kai kurių baltarusių motyvais konstruoti savąją tapatybę. Terminas „litvinizmas“ gali būti taikomas ir platesne prasme tam tikrai baltarusiškojo nacionalizmo sričiai, susidedančiai iš daugelio skirtingų interpretacijų, apibūdinti.

Savamokslio baltarusių istoriko Mikolos Jermalovičiaus menama „istorinė Lietuva“

Litvinizmo terminą pirmasis pavartojo lietuvių istorikas Tomas Baranauskas.

Istorija

Anot Tomo Baranausko, litvinizmas yra carinės Rusijos istoriografijos, kurioje buvo kalbama apie lietuvių–rusų valstybę, ir marginalinės lenkų istoriografijos, atsiradusios karinio konflikto dėl Vilniaus metu, sintezė. Litvinizmo užuomazgos siejamos su Rusijos imperijos siekiais, gavus dalį ATR teritorijos, kuo greičiau pakeisti senąjį LDK identitetą į naują, labiau atitinkantį imperijos reikmes. Su carine administracija bendradarbiavęs iš Vilniaus krašto kilęs Sankt Peterburgo universiteto profesorius Juozapas Senkovskis apie 1835 m. pradėjo plėtoti teoriją, kad Lietuvos valstybės kilmė – slaviška ir kad ją, jo nuomone, sukūrė nuo mongolų antpuolių labiau į Vakarus pasitraukusi rusėnų dalis, o jo bendraamžis pseudoistorikas I. Kulakovskis propagavo tezes teigdamas, kad Lietuva buvo slaviška dar iki LDK sukūrimo.

Juozapo Senkovskio, plėtojusio teoriją apie lietuvių valstybės slavišką kilmę, portretas

Po Pirmojo pasaulinio karo Juzefo Pilsudskio planams atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę trukdė lietuvių deklaruojamas lietuviškumas ir tautinės Lietuvos Respublikos egzistavimas. Propagandos tikslais tuometiniai polonizatoriai sukūrė teorijų, pagal kurias Lietuvos Respublikos gyventojai – lietuvisai, apsišaukėlė tauta, neturinti nieko bendro su „teisingais“ „istoriniais“ lietuviais – litvinais. Tuometinis lenkų istorikas Feliksas Karolis Konečnas (Feliks Karol Koneczny) savo knygoje „Lenkija tarp Rytų ir Vakarų“ (Polska między Wschodem i Zachodem) ir kituose veikaluose vartojo terminus letuwskije, Letuwa ir letuwini „netikriems lietuviams“ apibūdinti, o Vilnių įrodinėjo esant ne lietuvisams, o istoriniams litvinams, t. y., lenkams priklausantį miestą.

Litvinistų mitingas Minske, viename iš plakatų yra užrašas: „Sugrąžinkite žmonėms senuosius jos simbolius: Vyčio (Pahonia) herbą ir baltai–raudonai–baltą vėliavą, taip pat šalies pavadinimą – Litva, sostinė – Minskas!“, 1991 m. rugsėjo 19 d.

Žlungant Sovietų Sąjungai, šias idėjas perėmė kai kurie savo tautinės tapatybės ieškantys baltarusių nacionalistai. Savamokslis baltarusių istorikas Mikola Jermalovičius (blrs. Мікола Іванавіч Ермаловіч) teigė, kad Lietuva prasidėjo teritorijoje tarp Naugarduko ir Minsko, baltarusiškose žemėse, kurių dalį, anot jo, užėmusi dabartinė Lietuva. Pasak M. Jermalovičiaus, lietuviška arba baltiška teritorija galima laikyti tik Žemaitiją, o Aukštaitija – tai dirbtinai sugalvotas etnografinis regionas, užimantis dalį baltarusiškų žemių. Baltarusių išeivijoje litvinizmo teorijos plėtotos dar anksčiau – tyrinėtojas Pavlas Urbanas savo pseudomokslines teorijas išdėstė studijose „Apie nacionalinį LDK pobūdį ir istorinį terminą Litva“ (1964 m.), „Istorinių faktų šviesoje“ (1972 m.), „Senovės litvinų etninės priklausomybės klausimu“ (1994 m.) ir „Senovės litvinai. Kalba, kilmė, etninė priklausomybė“. XX a. pab. radosi ir daugiau litvinizmo idėjų platintojų: Vytautas Čaropka užsiėmė LDK, kaip baltarusių valstybės su baltarusių vadovais, populiarinimu, Aliaksandras Kraucevičius įrodinėjo, kad senoji Lietuvos valstybės sostinė ir Mindaugo karūnavimo vieta buvo Naugardukas.

Pastaraisiais metais litvinizmo pasekėjų Baltarusijoje daugėja, vyksta skaidymasis į dar smulkesnes, neretai gana radikalias istorines ir ideologines kryptis. Litvinizmo propaganda daugiausia skelbiama Baltarusijoje leidžiamose knygose bei internete, taip pat ir anglų kalba, kuria užsieniečiams aiškinami M. Jermalovičiaus „atradimai“ ir „tikroji“ LDK istorija. Litvinizmas yra smarkiai skatinamas Aleksandro Lukašenkos autoritarinio režimo, kadangi baltarusių istorikai, kartu su rusų istorikais, melagingai teigia, kad Lietuvos valdovai buvo stačiatikiai slavai, taigi yra daromos išvados, kad visa LDK buvo stačiatikių ir slavų valstybė, bizantiškosios kultūros dalis, nors iš tikrųjų didžioji dalis Baltarusijos istorinio paveldo iki 19-ojo amžiaus – pilys, dvarai, bažnyčios, cerkvės, vienuolynai ir kita yra vakarietiški. Vis dėlto, anot ekspertų, litvinizmo idėja nėra paplitusi – ji yra marginali ir kartais siejama su prorusiškomis idėjomis. Baltarusijos mokslinėje bendruomenėje vyrauja įvairios idėjos: senieji istorikai orientuojasi pagal sovietines gaires ir metodologiją, tačiau netrūksta ir litvinistinės pakraipos mokslininkų. LDK jie dažniausiai vertina atsargiai, ieškodami kompromisų.