Literatūrologija

Literatūrologija – mokslas, tiriantis grožinės literatūros veikalus, rašytojų kūrybą, literatūros istorijos procesą, jo sąlygas ir dėsningumus, literatūrinio gyvenimo reiškinius, literatūros funkcionavimą visuomenėje.

Tradiciškai skiriamos trys šakos: literatūros istorija, literatūros teorija ir literatūros kritika. Šiais laikais literatūros teorija ir kritika paprastai nėra griežtai atribojamos, nes jos viena kitą skatina.

Literatūrologija siekia sistemiškai ir metodologiškai išanalizuoti grožinę literatūrą (nacionalinę ir kitų tautų), peržiūrėti ir aktualizuoti tautos kultūrinę atmintį, fiksuoti bendrosios kultūros situacijos naujausias permainas ir literatūrų sąveikavimo procesus, skatinti taikomąjį humanitarinį visuomenės švietimą. Postmodernizmo laikotarpiu panašėjant grožinei ir negrožinei literatūrai bei tekstualizuojantis humanitariniams tyrimams, kai viskas vadinama kultūros tekstais, literatūrologija ir jos objektas netenka ankstesnio apibrėžtumo, todėl literatūrologija gali išsiplėsti ir į kitus giminingus mokslus: filosofiją, kalbotyrą ir t. t.

Istorija

Jau antikos poetika ir filosofinė estetika svarstė aktualiausias meninio kūrinio turinio ir formos savybes, žanrų ir stiliaus sistemas. Naujųjų amžių pozityvizmas, kriticizmas ir bendrojo istorinio mokslo metodologija lėmė XVIII–XIX a. susiformavusį savarankišką literatūrologijos mokslą. Siekta atmesti ankstesnės normatyvinės estetikos dogmatizmą, humanizuoti literatūrą, ją susaistyti su istorine žmogaus gyvenimo konkretybe ir raida, jos pažangos dėsningumais. Monumentalios literatūros istorijos pasakojo apie tautos ir visos žmonijos genijus, o daugiausia dėmesio skirta kūrinio turiniui, autorinei prasmei, pasaulėvaizdžiui. Įsigalėjo kultūrinis istorinis literatūros tyrimo ir aprašymo būdas: pradžioje aptariamos to meto socialinės ir kultūrinės aplinkybės, jų kontekste kalbama apie rašytojo asmenybę ir biografiją, o atsižvelgiant į šią apžvelgiami jo kūriniai. Iš pradžių literatūros istorija funkcionavo kaip nacionalinių ir lyginamųjų literatūros istorijų tyrimas ir rašymas.

XIX a. pabaigoje literatūros istorijos tyrimai pasidarė įvairesni, pradėtos rašyti aspektinės idėjų, srovių, žanrų ir stilių istorijos studijos, atsirado daugiau veikalų, skirtų tam tikrų autorių gyvenimui ir kūrybai. Nacionalinės literatūros istorijos nuo monumentalumo gręžėsi į antikvariškumą, ėmė enciklopediškai registruoti kiekvieną kūrybinį faktą ir tapo didelės apimties. Pozityvistinius tyrimo metodus pakeitė hermeneutika, teikianti pirmenybę suvokimo, įsijautimo svarbai, hermeneutika buvo sukurta kaip priešprieša gamtos mokslų dėsningumus ir nenuginčijamas tiesas aiškinančiai metodologijai. Hermeneutiniai literatūrologijos tyrimai daugiau reikšmės teikė kūrybos psichologiniams ir meniniams stilistiniams aspektams. XIX a. ir XX a. pradžiojs literatūros istoriografija daugiausia telkėsi į keturias metodologines literatūros tyrimo puses: istorinę, psichologinę (biografinę), estetinę ir stilistinę.

Ėmė aiškėti literatūros istorijos mokslinių tyrimų trūkumai, išseko pozityvizmas (nuvertėjo genijaus ir pažangos sąvokos, buvo įveikta fenomenologinė objektyvu–subjektyvu perskyra), kūrinių savitumą per daug ištrindavo kultūrinių epochų charakteristikos, todėl XX a. kilo bendroji kultūrinė istorinė krizė ir literatūrologija nuo istorinių tyrimų pasuko prie literatūros teorijų, skirtų konkretiems kūriniams nagrinėti. Šį literatūrologijos pokytį paskatino taip pat ir išsisėmusi estetika, abstrakčiai filosofavusi apie grožį mene. Vakarų literatūros teorijos skolinosi perspektyvias idėjas iš giminingų humanitarinių mokslų ir žymiai atnaujino literatūros tyrimų metodologiją. Prie to labiausiai prisidėjo kalbos filosofija, fenomenologija ir struktūrinė kalbotyra. Iškilo vadinamoji tekstualistinė literatūrologija, jungianti naujosios kritikos, formalizmo, struktūralizmo, semiotikos, naratologijos, neoretorikos, intertekstualumo ir kitas literatūrines mokyklas. Naujam požiūriui į kūrybą didelės įtakos turėjo teorijos, kalbančios apie vadinamąją kūrybos dehumanizaciją (Ch. Ortega i Gasetas), autoriaus mirtį (R. Bartas), fenomenologinio Aš decentravimą (J. Derida), pabudimą iš vadinamojo antropologinio miego (M. Fuko).

Labiausiai naująjį literatūros supratimą paveikė F. de Sosiūro struktūralistinė kalbotyra, kuri reikšmės šaltinį iš žmogaus sąmonės perkėlė į kalbos ženklo struktūrą – ne prigimtis (dvasia, sąmonė, turinys), o kalba (išraiška, forma, tekstas, diskursas) pasidarė esminiu literatūrinių interpretavimų objektu. Struktūralizmas, psichoanalizė, marksizmas atmeta subjektyvios sąmonės galios mitą, į sąmonę žvelgdami tik kaip į pasąmonės, kalbos, mitų ar ideologijos struktūrų funkciją. Greta to buvo kuriamos ir XX a. antroje pusėje ypač įsigalėjo psichoanalitinės kritikos, sociologinės, neomarksistinės, naujojo istorizmo, feministinės, postkolonijinės, dekonstrukcijos teorijos ir literatūros mokyklos. Jos buvo nusistačiusios prieš metafizinę literatūros, kaip įvairovės vienovės, dialektinę sampratą (ir prieš vadinamąjį hermeneutinio rato principą), mažesnę vertę teikė kūrinių prasmės reikšmingumui, įteisino rašto formaliosios regimybės, tapsmo, kitoniškumo reikšmes (ir vadinamojo labirinto adaptacinį interpretacinį principą). Literatūrologijoje sumenko didysis pasakojimas (metanaratyvas), kurį ėmė keisti profesionalusis mažasis pasakojimas. Naujasis istorizmas ir tekstualizmas susiliejo vengiant neaiškių abstrakčių tiesų (metafizikos) ir visuomenėje ugdant laisvą, bet konkrečią ir santūrią mąstyseną. Imta skirti daugiau dėmesio literatūros teksto priklausomybei nuo valdžios ideologinės galios ir politikos diktato, iš naujo atsigręžta į kultūros antropologiją.

Šių laikų literatūros interpretacija pagal skaitytojo pasirinktas teorijų prielaidas ir kryptis savaip modeliuoja teksto prasmę, todėl sustiprėjo teksto suvokimo sąlygiškumas ir imlumas, daugiau reikšmės teikiantis skaitymui ir skaitytojui. Kritiko kvalifikaciją nusako jo gebėjimas pasirinktą tekstą moksliškai parafrazuoti ir pritaikyti prie teorinio modelio. Teorinė kritika kuria gerai žinomų kūrinių naujas interpretacijas (pavyzdžiui, naujos Z. Froido arba K. Levi-Stroso Edipo mito interpretacijos).