Bendrinė kalba
Bendrinė kalba – pavyzdinė, sunorminta nacijos ar tautos kalba. Ji gali būti rašomoji ir šnekamoji. Vartojama visose srityse: literatūroje, žiniasklaidoje, mene (pvz., kine, TV filmuose, teatre), mokslo reikalams, oficialioje ir buitinėje žodinėje kalboje bei daugybėje kitų sričių.
Lietuvių bendrinės kalbos periodizacija redaguoti
Prof. J. Palionis[1][2][3] lietuvių rašytinę (bet ne visada bendrinę) kalbą periodizuoja taip:
- I. Lietuvių literatūrinė kalba ikinacionaliniu periodu – lietuvių senųjų raštų kalba (XVI–XVIII a.):
- Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a.;
- Lietuvių literatūrinė kalba XVIII a.
- II. Lietuvių literatūrinė kalba nacionaliniu periodu:
- Lietuvių literatūrinė kalba XIX a. pirmoje pusėje ir viduryje (iki 1883 m.);
- Lietuvių literatūrinė kalba XIX a. pab. – XX a. pr. (1883–1919 m.);
- Lietuvių literatūrinė kalba Lietuvos Respublikos metais (1919–1940 m.);
- Lietuvių literatūrinė kalba tarybinės santvarkos sąlygomis (nuo 1940 m.).
Kiekvieno laikotarpio bendrinė kalba turi savitų stiliaus, rašybos, leksikos, morfologijos, fonetikos ir kitų ypatybių.
Susiję terminai redaguoti
Literatūros manifestas - idėjinių ir estetinių principų deklaracija, skelbiama besiformuojančios naujos srovės, judėjimo ar grupės vardu.
Literatūrinė įtaka - vieno rašytojo pažiūrų ir meninio vaizdavimo poveikis kito kūrybai.
Literatūros kritika - gyvenamojo meto grožinės literatūros kūrinių nagrinėjimas, aiškinimas ir vertinimas.
Literatūros istorija - literatūros mokslo šaka, kurios objektą sudaro istorinė chronologinė senosios raštijos ir vėlesnės grožinės literatūros srovių, žanrų, stilių raida bei rašytojų vieta ir vertė šioje raidoje.
Literatūros sociologija - tarpinė socialinių ir humanitarinių mokslų disciplina, tyrinėjanti literatūros ir socialinės aplinkos santykį.