Lisabonos protokolas
Šis straipsnis apie SSRS teisių perėmimo susitarimą (1992). Apie ES sutartį (2007) skaitykite straipsnyje Lisabonos sutartis.
| Lisabonos protokolas | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: START I | |||||||||
| |||||||||
| Susitariančios pusės | |||||||||
 Baltarusija Kazachstanas Rusija Ukraina Jungtinės Amerikos Valstijos
|
|||||||||
Lisabonos protokolas – strateginės branduolinės ginkluotės mažinimo sutarties START I priedas, numatantis teisines SSRS žlugimo pasekmes. Keturios posovietinės šalys pripažintos SSRS teisių paveldėtojomis, prisiimančiomis Sovietų Sąjungos įsipareigojimus pagal START I sutartį. Protokolas pasirašytas Lisabonoje 1992 m. gegužės 23 d., dalyvaujant Baltarusijai, Kazachstanui, Rusijai, Ukrainai ir JAV.[1][2]
Istorija redaguoti
Kai Sovietų Sąjunga iširo 1991 m. gruodžio 26 d., Rusijos atstovas 1991 m. gruodžio 25 d. jau buvo užėmęs buvusią Sovietų Sąjungos vietą Jungtinių Tautų būstinėje.[3] Viena iš problemų buvo jos branduolinių ginklų likimas. Dauguma jų buvo likę Rusijos teritorijoje, kita dalis – Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano teritorijose. 1991 m. liepą Sovietų Sąjunga pasirašė START I branduolinio nusiginklavimo sutartį.
Protokolas Lisabonoje buvo pasirašytas vykstant buvusios Sovietų Sąjungos reorganizacijai į Nepriklausomų Valstybių Sandraugą (NVS) ir kuriant NVS jungtines ginkluotąsias pajėgas po Alma Atos deklaracijos pasirašymo 1991 m. pabaigoje. Pagal Lisabonos susitarimus START-1 sutartis įsigaliojo po to, kai ją ratifikavo visos Lisabonos protokolą pasirašiusios šalys.
Protokolo pasirašymas redaguoti
Dokumentas sudarytas penkiais egzemplioriais baltarusių, anglų, kazachų, rusų ir ukrainiečių kalbomis. Visi tekstai vienodai autentiški. Parašus padėjo šalių užsienio reikalų ministrai ir JAV valstybės sekretorius:
- Baltarusijai: Piotras Kravčenka
- Kazachstanui: Tolegenas Žukejevas
- Rusijai: Andrejus Kozyrevas
- Ukrainai: Anatolijus Zlenka
- JAV: Džeimsas Beikeris
Taip pat skaitykite redaguoti
Literatūra redaguoti
- С. П. Галака. Лісабонський протокол 1992 // Українська дипломатична енциклопедія: У 2-х т. /Редкол.: Л. В. Губерський (голова) та ін. — К: Знання України, 2004 — Т.1 — 760с. ISBN 966-316-039-X
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Lisbon Protocol (U.S. State Department)
- ↑ „The Lisbon Protocol At a Glance“ (Fact Sheets & Briefs leid.). Arms Control Association.
- ↑ „Soviet U.N. Seat Taken by Russia“. New York Times. 1991-12-25. p. 6. Nuoroda tikrinta 2020-12-02.