Lipdytinė keramika
Lipdytinė keramika – rankomis lipdyti moliniai indai, jų gamybos technologija.
Technologija redaguoti
Lipdytinė keramika atsirado neolito laikotarpiu. Iki žiedžiamojo rato išradimo (išrastas 4 tūkstantmetyje pr. m. e. Egipte) ir jo panaudojimo buvo pagrindinė keramikos gamybos technologija. Lipdymo technika labai įvairi – indo formos gali būti išspaudžiamos iš vieno molio gabalo arba jos lipdomos prie padaryto dugno jungiant molio juostas, spirales ar lopinius. Lietuvoje lipdytinė keramika pradėta naudoti 4–3 tūkstantmetyje pr. m. e. X a. – XI a. pradėjus naudoti žiedžiamąjį ratą ją išstūmė žiestoji keramika. Lipdytinę keramiką dar gamina tautodailininkai.
Kultūros redaguoti
Archeologiniuose paminkluose rasta lipdytinė keramika tiriama. Pagal žaliavos (molis) ir jos liesintojo (grūstas granitas, smėlis, organika) pasirinkimą, savitą indo (puodas, taurė, amfora) formavimo techniką, paviršiaus apdailos būdus ir puošybą mokslininkai sprendžia apie tam tikrai teritorijai ir epochai būdingą tradiciją. Lipdytinė keramika – svarbus materialiosios kultūros elementas, ja remiantis išskiriamos archeologinės kultūros – brūkšniuotosios keramikos kultūra, virvelinės keramikos kultūra, rutulinių amforų kultūra ir kt., nagrinėjamos etninės istorijos problemos.[1]
Kiti straipsniai redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Aleksiejus Luchtanas. Lipdytinė keramika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 431 psl.