Atverti pagrindinį meniu
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Lionginas Šepka
Gimė: 1907 m. rugsėjo 15 d.
Šiaudinė, dab. Lietuva Lietuva
Mirė: 1985 m. lapkričio 4 d. (78 metai)
Vilnius, Lietuva Lietuva
Veikla: liaudies skulptorius

Lionginas Šepka (g. 1907 m. rugsėjo 15 d. Šiaudinėje, Rokiškio rajone - m. 1985 m. lapkričio 4 d. Vilniuje) – lietuvių liaudies skulptorius.

Drožinėti pradėjo tik įžengęs į penktą dešimtį, 1950 m. Sukūrė apie 1500 medinių skulptūrų: apvalių žmogaus ūgio statulų, žvėrių ir paukščių figūrėlių, bareljefų, horeljefų. Kūryboje vyravo religinė tematika, legendų, dainų, gamtos motyvai. Skulptūros sukurtos 19501960 m. yra monumentalios, stilizuotos. Jų paviršius gausiai ornamentuotas (paminklai broliui ir tėvams).

Bareljefai (dekoratyvinės kompozicijos, portretai) dažniausiai dvipusiai, suskaidyti į kelias plokštumas. Į plokštumas dažnai įkomponuotas tekstas („Paskutinė vakarienė“, „Bėgimas į Egiptą“, „Barbora Radvilaitė, „Vytautas“).

Šepkos drožinių ekspozicija Rokiškio krašto muziejuje atidaryta 1971 m., išplėsta ir atnaujinta - 1992 m., užima 253 m².

BiografijaKeisti

Gimė 1907 m. gausioje mažažemio valstiečio šeimoje: su jauniausiuoju Lionginu augo Albinas, Jonas, Viktoras, Petras, Adelė, dar keturi vaikai mirė vos gimę.

Sugebėjimą kurti paveldėjo iš motinos Elžbietos Šepkienės, kurios kurtos dainos plito apylinkėse. Moteris mirė apie 1916 m., kuomet nebegalėjo gyventi iš skausmo į kariuomenę išėjus jos sūnui Petrui.

Tėvas Justinas Šepka buvo tvarkingas ir darbštus žmogus, dažniausiai dirbo samdomus darbus. Mirė sulaukęs 50 metų per Pirmąjį pasaulinį karą.

Vaikystėje ir jaunystėje Šepka piemenavo, bernavo, buvo parsisamdęs sezoniniu darbininku - apie 1932 m. skaldė plento akmenis tiesiamam Žemaičių plentui, dirbo miško kirtėju, nuo 1938 m. devynerius metus tarnavo pas ūkininkus Panevėžio apskrityje. Grįžo pas giminaičius į Pandėlio miestą. Apsistojo pas brolį Petrą, kuris mirė 1949 m. Po metų brolio žmonos paprašytas pabandė pastatyti kryžių, vėliau nusprendė išdrožti paminklą. Nuo to laiko ėmėsi intensyviai kurti.

Laimingiausiu savo gyvenimo laikotarpiu Šepka įvardijo 19501960 m., kuomet atsiskyręs nuo visų kūrė paminklus broliui ir tėvams. Nuo 1960 m. pas Šepką ėmė lankytis Vilniaus dailės instituto studentai, Rokiškio kraštotyros muziejaus darbuotojai.

Gyveno atsiskyrėliškai: iš pradžių mirusio brolio namuose, vėliau - netoliese esančioje apgriuvusioje pirtelėje. Ją vėliau, „kad nedarytų sarmatos“, nugriovė giminaičiai. Iš likusių rąstų Šepka susirentė vėjo perpučiamą žieminę ir šalia jos arba viduje droždavo skulptūras. Pritrūkęs vietos žieminėje, savo skulptūroms Šepka nusprendė nulipdyti keturkampį pastatą iš molio – muziejų, tačiau nespėjo. 1961 m. pavasarį, perplanuojant Pandėlio rytinį kvartalą, sklypas, kuriame buvo apsigyvenęs Šepka, atiteko naujam šeimininkui. Pastatai buvo nugriauti, meistro darbus direktoriaus Stasio Daunio rūpesčiu perėmė Rokiškio kraštotyros muziejus.

Šepkai išrūpinta valstybinė globa, jis buvo išvežtas į Vilkaviškio rajono Didvydžių senelių ir neįgaliųjų namus. Ten menininkas jautėsi nesavas, šalinosi žmonių, negalėjo kurti, ilgėjosi gimtinės. 1963 m. S. Daunio ir Liaudies meno iniciatyva Šepka grįžo į gimtąsias vietas. Kurį laiką gyveno pas gimines, vėliau – parūpintame bute Leliūnuose. Galiausiai gavęs iš muziejaus pinigų už įsigytus kūrinius, Šepka Lebedžių kaime nusipirko seną namą, kuriame nebuvo net elektros. Vėliau persikėlė į naują namą netoli buvusios tėvų sodybos.

1978 m. Šepka paliko kaimą, vedė. Keldamasis gyventi pas žmoną Danutę į Vilnių, Šepka pasiėmė ir jos dovanotą rudą šunį Sargį. Mylimam augintiniui nugaišus, namus papuošė jo iškamša.

Mirė 1985 m. lapkričio 4 d. Vilniuje, aštuonerius metus praleidęs žmonos globoje, amžinojo poilsio grįžo į gimtinę. Palaidotas Lebedžių kapinėse.

Kūrybos etapaiKeisti

  • Pirmasis apima 19501960 m. Ankstyvajame periode jo kūryboje vyravo religinė tematika, legendų, dainų, gamtos motyvai. Šepkos kūrinių nevaržo ikonografijos formulės: jo dievai apvilkti švarkais, klumpėti ir basi. Šventosios apgobtos kaimiškomis skaromis, rankose laiko medines knygas su lietuviškais tekstais. Autorius ne kartą dėl savo kūrybos kaimo moterų buvo apšauktas bedieviu. Per 10 metų Šepka sukūrė tris paminklus broliui ir vieną tėvams. Dviejuose paminkluose, skirtuose broliui ir tėvams, sukurta visu ūgiu ant aukštesnio ar žemesnio pjedestalo stovinčios Marijos figūra.

Pats sudėtingiausias – didysis paminklas, pradėtas kurti 1955 m. Tai savo sudėtinga struktūra, originaliomis plastinėmis formomis, iš daugybės įvairių komponentų susidedantis ir tuo stebinantis kūrinys. Centrinė jo ašis kryžius; apipintas egzotiškų gėlių girliandomis, vainikais, spinduliais, nuogomis figūrėlėmis. Jį supa stilizuoti žydinčių alyvų krūmai, eglės, pritupdytos išraiškingų paukščių figūrėlių, įvairios formos grandinės, kvadratinėse lentose įrėžti į ornamentus pereinantys tekstai ir karūnuotos širdys. Viskas alsuoja gyvenimu.

  • Antrame kūrybos periode, kuris nuo 1960 m. tęsėsi iki autoriaus mirties, atsiranda socialinių elementų, temų iš dabartinio kaimo gyvenimo. Šepka drožinėja apvalias skulptūras ir bareljefinius istorinių asmenybių, savo artimųjų portretus. Jį domina augalų, gyvūnijos pasaulis. Drožia išraiškingus ištęsto liemens paukščius, keistai ornamentuotas žuvis, stilizuotų gėlių puokštes. Vadovaudamasis tik savo fantazija ir menine intuicija, autorius transformuoja figūras, keičia realias daiktų ir jų dydžių proporcijas. Skulptūrų paviršių padengia paties susikurtu, turtingu, originaliu augaliniu ir geometriniu ornamentu. Autoriaus skulptūros pilnos keisto iškilmingumo, asketiško taurumo.

Dažnai Šepkos kūryboje jaučiami du kraštutinumai: didžiausias apibendrinimas ir kai kurių formų natūralistiškas detalizavimas.

Atminimo įamžinimasKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Kraštotyrininko kelias, Leonas Juozonis, Kaunas: Gabija, 2002, p. 30
  • Zita Žemaitytė, „Lionginas Šepka“, Vilnius, 1984.
  • Tarybų Lietuvos enciklopedija, Vilnius, 1988.

LiteratūraKeisti

  • Pažįstamas ir nepažįstamas Lionginas Šepka: liaudies skulptorius (sud. Marijona Mieliauskienė). - Rokiškis: Rokiškio krašto muziejus, 2007. - 184 p.: iliustr. - ISBN 978-9955-9994-0-9

NuorodosKeisti