Lietuvos restauratorių sąjunga

Lietuvos Respublikos restauratorių sąjunga – visuomeninė, profesinė, mokslinė-kūrybinė organizacija, vienijanti atestuotus įvairių specialybių kilnojamojo ir nekilnojamojo kultūros paveldo restauratorius ir tvarkomųjų paveldosaugos darbų specialistus.

Būstinė įsikūrusi Vilniuje, Klaipėdos g. 5a.

Istorija redaguoti

Lietuvos Respublikos restauratorių sąjunga įkurta 1990 m. spalio 8-9 d. vykusiame steigiamajame restauratorių suvažiavime Palangoje. Iniciatorė – Prano Gudyno restauravimo centro restauratorė grafikė Gražina Drėmaitė ir Paminklų restauravimo instituto darbuotojai. Suvažiavimo metu buvo priimti sąjungos įstatai (įregistruoti 1990-12-13 LR teisingumo ministerijoje, Įsakymo nr. 89-VO; 1996-06-19 įregistruota nauja įstatų redakcija) ir Restauratoriaus etikos kodeksas.

Veikla redaguoti

Lietuvos Respublikos restauratorių sąjunga įtvirtina ir plėtoja profesionalų, moksliškai pagrįstą kilnojamųjų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimą ir atkūrimą, formuoja restauracinės veiklos perspektyvines mokslines ir technologines kryptis. Rengia projektus („Kultūrinis projektas krašto apsaugos jaunimui“, 19971998 m.), seminarus („Bažnytinio meno išsaugojimo problemos“ 1998, „Socialiniai aspektai paminklosaugoje“ 2000–2002), mokslines konferencijas („Kultūros paveldo autentiškumas: Samprata ir išsaugojimo būdai“ 1997, „Restauratorių sąjungai – 15“, 2006 m.), konkursus, dalyvauja tarptautiniuose projektuose („Caravan“ 1997 m.). Sąjungoje sudarytos ekspertų tarybos, dalyvaujančios svarbių kultūros paminklų išsaugojimo klausimų svarstyme ir teikiančios rekomendacijas; atskira ekspertų komisija buvo sudaryta dalyvauti Vilniaus Valdovų rūmų atstatymo programoje.

Suvažiavimai šaukiami kas 3 metai, juose tvirtinama valdyba, renkamas pirmininkas.[1]

Pirmininkai redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Lietuvos restauratorių sąjunga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 318 psl.

Nuorodos redaguoti