Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga – Lietuvos visuomeninė profesinė kūrybinė organizacija, veikianti Vilniuje, Kalvarijų g. 1.

Buveinė

Istorija redaguoti

1974 m. Lietuvos architektų sąjungoje įsteigta Kraštovaizdžio architektūros komisija, 1987 m. performuota į Kraštovaizdžio architektų bendriją. 1995 šios bendrijos iniciatyva įkurta Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga. 2006 m. vienijo 60 narių. Nuo 1992 m. Tarptautinės kraštovaizdžio architektūros sąjungos (IFLA) narė, nuo 1992 m. Lietuvos atstovas sąjungoje – Vladas Stauskas.

2004 m. sausio 7 d. LKAS įsteigė žymenį „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai", kuriuo gali būti apdovanoti visi, turintys didelių nuopelnų Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai. Juo 2005 m. apdovanoti Alfonsas Kiškis (po mirties), Konstantinas Jakovlevas-Mateckis ir Vladas Stauskas, 2009 m. Regimantas Pilkauskas, Dainora Juchnevičiūtė Vaivadienė, 2010 m. Irena Marija Daujotaitė, 2012 m. Liucijus Dringelis.

Veikla redaguoti

Sąjungą sudaro nariai, asocijuoti nariai ir Garbės nariai. Nariais gali būti Lietuvos piliečiai kraštovaizdžio architektai ir kitų giminingų sričių specialistai. Aukščiausias sąjungos organas – sueiga, kuri kas dvejus metus renka pirmininką ir jo vadovaujamą septynių asmenų valdybą.

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga skatina ir propaguoja sąjungos narių kūrybą, rengia parodas (Lietuvos kraštovaizdžio architektų darbai, 2000 m. Vilniuje), konferencijas (XXXIX Pasaulinis tarptautinis kraštovaizdžio architektūros kongresas, 2002 m. Vilniuje), konkursus, seminarus, pažintines ekskursijas. Leidžia tęstinį leidinį „Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos žinios“ (iki 2007 m. išleista 31 nr.), mokslinių straipsnių rinkinius, konkursų medžiagą (Šventaragio skvero Vilniuje tvarkymo projektai, 2003 m.).[1]

Leidiniai redaguoti

Pirmininkai redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Regimantas PilkauskasLietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 253 psl.

Nuorodos redaguoti