Pareigybės kompetenciją savo statutu 1504 m. apibrėžė Aleksandras Jogailaitis. Iki tol dvaro paiždininkis turėjo tokias pat teises, kaip ir Lietuvos didysis iždininkas, buvo tarsi jo pavaduotojas ir visada turėjo būti prie karaliaus. Nuo 1590 m., kai Abiejų Tautų Respublikos Seimas atskyrė valstybės iždą nuo karaliaus iždo, dvaro paiždininkiui atiteko monarcho asmeninių lėšų tvarkymo reikalai. Nuo 1775 m. kaip ir kiti antraeiliai ministrai, Lietuvos dvaro paiždininkis įėjo į Senato sudėtį.
Vadovavo karaliaus dvarams, buvo vyriausias karališkųjų ekonomijų valdytojas. Disponavo karaliaus pajamomis, o nuo XVI a. vidurio ir valstybės įplaukomis. Laikė asmenines karaliaus lėšas, kontroliavo karaliaus dvaro pajamas ir išlaidas. Dvaro paiždininkis buvo atsakingas už dvaro inventorių, įskaitant stalo serviravimo įrankius, baldus ir t. t.
Dvaro paiždininkis už savo veiklą atsiskaitydavo didžiajam iždininkui ir seimui. Jis taip pat laikė didžiojo iždininko sąskaitas, mokėjo pensijas dvariškiams. Be to, dvaro paiždininkis vadovavo ir savo kanceliarijai su notarais.