Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos centrinis valstybės archyvas – Lietuvos valstybinė įstaiga Vilniuje, O. Milašiaus g. 21, sauganti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos, 1940–1990 m. Lietuvoje buvusių okupacinių institucijų, įstaigų ir organizacijų rašytinius dokumentus bei vaizdo ir garso dokumentus nuo XIX a. šeštojo dešimtmečio iki šių dienų.
IstorijaKeisti
1921–1940 m. Kaune veikė Centralinis valstybės archyvas, per TSRS okupaciją 1940–1941 m. ir 1944–1990 m. vadintas LTSR centriniu valstybiniu archyvu, 1941 m. pradėtas perkelti į Vilnių, 1941–1944 m. nacių okupacijos metais vadintas Vilniaus valstybės archyvu. Iš archyvo skyrių susikūrė kiti archyvai:
- LTSR centrinis valstybės kinofotodokumentų archyvas, įkurtas 1959 m., nuo 1990 m. Lietuvos vaizdo ir garso archyvas, 2001 m. vėl sujungtas su centriniu valstybės archyvu.
- Lietuvos literatūros ir meno archyvas, įkurtas 1968 m., iki 1990 m. – LTSR centrinis valstybinis literatūros ir meno archyvas.
- Lietuvos valstybės istorijos archyvas, įkurtas 1957 m., kai senieji fondai (iki 1918 m.) atskirti ir perduoti įkurtam LTSR centriniam valstybės istorijos archyvui.
- Kaune ir Šiauliuose 1964–1978 m. veikę filialai pertvarkyti į centrinius valstybės archyvus
- Alytuje, Marijampolėje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Raseiniuose, Švenčionyse, Telšiuose, Ukmergėje 1964–1993 m. veikę filialai pertvarkyti į apygardų archyvus; visuose buvo saugomi TSRS okupacijos laikotarpio dokumentai.
VeiklaKeisti
Turi 9 pagrindinius skyrius: Informacijos ir apskaitos, Dokumentų naudojimo, Rašytinių dokumentų, Kino dokumentų, Fotodokumentų, Garso ir video dokumentų, Dokumentų saugojimo, Dokumentų restauravimo, Kopijavimo ir mikrofilmavimo. Lietuvos centrinis valstybės archyvas kaupia, saugo, restauruoja, kopijuoja dokumentus, garantuoja visuomenės priėjimą prie jų. 1974–1989 m. Archyvų valdyba leido „Lietuvos TSR valstybinio archyvo fondų trumpą žinyną“ (išėjo 14 sąsiuvinių).
FondaiKeisti
Archyve saugomi 2116 rašytinių dokumentų fondai, tarp jų 8 mikrofilmų kolekcijos, daugiau kaip 3 200 000 bylų, 18 560 saugojimo vienetų garso, 368 072 – fotodokumentų, 39 940 – kino, 1738 – videodokumentų, 1888 867 kadrai mikrofilmų (2008 m.).
Rašytinių dokumentų fondą sudaro rinkiniai:
- Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. Ministrų Tarybos, ministerijų ir jų departamentų, Lietuvos kariuomenės įstaigų ir dalinių, apskričių viršininkų, visuomeninių organizacijų, politinių partijų ir kt. fondai
- Klaipėdos krašto nuo XIX a. pradžios.
- Pietryčių Lietuvos – Lenkijos įstaigų Vilniaus krašte fondai
- Lietuvos okupacinės valdžios, jis skirstomas į grupes:
- Nacių okupacinės valdžios – okupacinės administracijos ir lietuvių savivaldos fondai
- TSRS okupacinės valdžios – Ministrų Tarybos, komisariatų / ministerijų, valstybės komitetų, valdybų, profsąjungų ir kt. fondai.
- Asmenų (visuomenės veikėjų, mokslininkų) fondų rinkinys.
Į mikrofilmų kolekciją perkelti XX a. Latvijos, Lenkijos, Rusijos archyvų dokumentai. Kino dokumentų kompleksą sudaro lietuviški kino filmai, sukurti nuo XX a. antrojo dešimtmečio. Fotodokumentų kompleksą apima nuotraukos, negatyvai, stiklo plokštelės, albumai, vinjetės. Seniausi fotodokumentai – 1860 įvairiose fotostudijose daryti portretai, šaukiamų į caro kariuomenę Vilniaus gubernijos žydų tautybės jaunuolių, 1900–1915 m. fotostudijų portretų kolekcija.
Garso dokumentų kompleksą sudaro XX a. plokštelės, magnetinės juostos, kasetės.[1]
DirektoriaiKeisti
- O. Kalinina – 1952–1953 m.
- H. Deksnys – 1953–1957 m.
- G. Valinskienė – 1959–1960 m.
- Vanda Daunienė – 1962–1986 m.
- Alfonsas Piliponis – 1986–1997 m.
- Ričardas Čepas – 1997–2001 m.
- Dalius Žižys – nuo 2001 m.
ŠaltiniaiKeisti
- ↑ Sigitas Jegelevičius. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 203 psl.