Lietuvos banko rūmai (Kaunas)
54°53′56.4″ š. pl. 23°54′34.1″ r. ilg. / 54.899000°š. pl. 23.909472°r. ilg.
| Lietuvos banko rūmai Kaune | |
|---|---|
| |
| Rūmai iš šiaurės rytų pusės | |
| Vieta | Kaunas, Maironio g. 25/ K. Donelaičio g. 85 |
| Architektas | Mykolas Songaila |
| Statybų pradžia | 1925 m. |
| Statybų pabaiga | 1928 m. |
| Paskirtis | bankas |
| Stilius | Istorizmas su art deco motyvais interjeruose |
| Aukštų sk. | 2–6 |
| Statusas | paminklas |
| Reikšmingumo lygmuo | nacionalinis |
| Įregistravimo metai | 1992 m. |
| Kodas | 1127 |
Lietuvos banko rūmai Kaune – Lietuvos banko pastatas Kaune, Maironio ir K. Donelaičio gatvių kampe. Rūmai specialiai statyti bankui 1925–1928 m., 1940 m. nacionalizuoti. Sovietmečiu pastate veikė TSRS valstybinio banko padalinys, nuo 1991 m. rūmai grąžinti Lietuvos bankui. Architektūros paminklas nuo 1970 m. 1992 m. įrašyti į Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registrą.[1]
Istorija redaguoti
Po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir priėmus Lietuvos banko ir Piniginio vieneto įstatymus, 1922 m. rugsėjo 27 d. įkurtas Lietuvos bankas, pradėjęs savo veiklą 1922 m. spalio 2 d. Centrinė banko būstinė įsikūrė laikinojoje sostinėje Kaune, K. Donelaičio ir Maironio gatvių kampe buvusio Rusijos valstybinio banko rūmų pirmame aukšte. Pastate veikė ir kitos valstybinės įstaigos, todėl Lietuvos bankas tarėsi su Finansų ministerija dėl šio pastato pirkimo ir perleidimo nuolatinėms banko reikmėms. Vyriausybei nesutikus, nuspręsta statyti naujus rūmus kitoje K. Donelaičio gatvės pusėje esančiame sklype.[2]
1924 m. gegužės 3 d. paskelbtas tarptautinis naujųjų banko rūmų projekto konkursas, kurį laimėjo architektas iš Paryžiaus (pavardė nežinoma). Tačiau jo projektas pasirodė pernelyg sudėtingas ir brangus, todėl nuspręsta jį iš dalies pataisyti ir papildyti. Pastatą perprojektuoti pavesta konkurso žiuri komisijos pirmininkui, vieninteliam to meto Lietuvos architektūros profesoriui Mykolui Songailai, talkinant architektams Arnui Funkui, Feliksui Vizbarui ir kitiems.[3]
1925 m. kovo 12 d. pradėta rūmų statyba, kurią vykdė Lietuvos ir užsienio statybos bendrovės. Techninė statybos priežiūra patikėta F. Vizbarui. Rūmų statybai naudotos vietinės ir atvežtinės medžiagos, plytas degė Gelgaudiškio plytinė. Tuo pačiu metu statytas ir 42 butų banko tarnautojų namas V. Putvinskio gatvėje (architektas Aleksandras Gordevičius). Statybos užsitęsė, būta daug techninių problemų, M. Songailos ir F. Vizbaro nuomonių skirtumo kai kuriais techniniais klausimais. Statybos baigtos 1928 m., gruodžio 8 d. banko rūmai pašventinti (apeigas atliko prelatas Jonas Mačiulis). Rūmų statyba kainavo 6,4 mln. litų.[4]
Naujasis pastatas aprūpintas centriniu šildymu, sudėtinga ventiliacijos sistema, modernia signalizacija, elektriniais liftais. Per du pastato aukštus įrengta banko operacijų salė, o jos šonuose – tarnybinės patalpos. Operacijų salė apšviesta iš viršaus, užėmė 700 m² plotą, iš jo 370 m² skirta lankytojams aptarnauti. Lankytojams prie langelių skirtos 48 vietos. Rūsyje po operacijų sale įrengti seifai su specialiais kontroliniais koridoriais ir kameromis, ant stogo terasos virš operacijų salės užveistas „sodas“. Trečiojo atikinio aukšto kampinėje dalyje ir Maironio gatvės pusėje įrengtas ministro pirmininko Augustino Voldemaro 8 kambarių butas su biblioteka, kabinetu ir oficialių priėmimų patalpomis, K. Donelaičio gatvės korpuse – banko valdytojo butas. Kiemo korpuso rūsyje buvo buitinės patalpos, pirmame aukšte – garažai, kituose aukštuose – tarnautojų butai. Banko interjerams naudotos prabangios medžiagos, puošnūs šviestuvai ir sietynai, įvairių stilių baldai.[5][6] Dalį patalpų iki 1935 m. nuomojo Žemės bankas.[7]
Lietuvos bankas rūmuose veikė iki 1940 m. Po Lietuvos okupacijos 1940 m. nacionalizavus banko turtą pastate įsikūrė TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinio banko skyrius, nacių okupacijos metu iki 1943 m. balandžio leista atkurto Lietuvos banko veikla. Po Antrojo pasaulinio karo vėl atkurtas TSRS valstybinio banko padalinys. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. pastatas grąžintas Lietuvos bankui.[1] Rūmai restauruoti ir rekonstruoti, atkurtas autentiškas interjeras, originalios spalvos. Iki 2012 m. rūmuose veikė Lietuvos banko Kauno skyrius, nuo 2012 m. iki šiol (2023 m. duomenys) – Lietuvos banko Grynųjų pinigų tarnybos Kasos departamento Grynųjų pinigų tvarkymo skyrius. Rūmai atviri ekskursijoms, juose organizuojamos įvairios parodos ir kiti visuomenei skirti renginiai.[8][9]
2007 m. gruodį pastate atidaryta Lietuvos banko Pinigų muziejaus ekspozicija.[10]
Architektūra redaguoti
Istorizmo (neoklasicizmo) stilistikos rūmai sudėtinio tūrio, sudaryti iš trijų, aplink uždarą vidinį kiemą kompaktiškai išdėstytų stačiakampio plano korpusų. Pagrindinis – beveik kvadratinis rytų korpusas su užapvalintu kampu į gatvių sandūrą. Lygiagrečiai jam, kitapus kiemo, stovi 4, 6 aukštų vakarinis korpusas, skirtas gyvenamosioms patalpoms ir garažams. Abu korpusus jungia tarnybinės patalpos prie K. Donelaičio gatvės. Pagrindinis ir jungiamasis korpusas dviaukščiai, gatvės pusėje – su trečiuoju atikiniu aukštu. Sienos plytų mūro, rūmų fasado cokolis dengtas natūraliu granitu, kitos sienų dalys – dirbtiniu.[5] Stogas iš vario skardos, rytinio korpuso dalių prie gatvių ir jungiamojo korpuso – dvišlaitis, vakarinio korpuso – vienšlaitis, rytinio korpuso šiaurės rytinės ovalinės dalies – kupolinis, pietvakarinės dalies – plokščias. Virš operacijų salės įstiklintas didelis metalinės konstrukcijos dvišlaitis švieslangis.[1]
Gatvės pusės fasadai gausiai puošti architektūrinėmis ir skulptūrinėmis detalėmis. Vyrauja dorėninio orderio elementai: masyvios puskolonės su kaneliūromis viršutinėje dalyje ir stačiakampiai piliastrai (K. Donelaičio gatvės pusėje); visą pastatą iš gatvių pusės juosia antablementas su triglifais. Pagrindinis fasadas atsuktas į Maironio gatvę, su frontonu virš atiko, papuoštas Kajetono Sklėriaus alegorine kompozicija – skulptūrine grupe „Karys, valstietės ir darbininkas“, vaizduojančia žemės ūkio, pramonės ir karybos alegorijas.[5] Pagrindinių įėjimų portalai paryškinti reljefiniu ornamentiniu dekoru, papuošti keturiais bronziniais šviestuvais ant granitinių postamentų. Fasado kairiajame kampe įrengtas fontanėlis su baseinu ir reljefu. Pastatas nuo gatvės atskirtas dekoratyvine metalo ir akmens atitvara. Šiaurinio (K. Donelaičio g.) fasado laiptinės dengtos gelžbetoninėmis ažūrinėmis sienutėmis, virš metalinių dvivėrių ornamentuotų vartų įrengtas pusapskritis langas su metalinėmis grotomis ir gelžbetoninis balkonas su baliustrada.[1]
_and_Vytis_on_the_pediment_of_the_Bank_of_Lithuania,_Kaunas,_Lithuania,_1927.jpg)
Visi langai ąžuoliniai, apkaustyti bronza.[5]
Interjeras redaguoti
Banko interjerai prabangūs, puošti natūraliu ir dirbtiniu marmuru, granitu, plastiniu ir tapytiniu dekoru. Pro pagrindinį įėjimą patenkama į erdvų vestibiulį, kurio sienos apdailintos juodu, gelsvu ir rusvu natūraliu bei dirbtiniu marmuru, o lubos papuoštos rozetėmis kesonuose. Vestibiulio centrinę sieną tarp įėjimų puošia skulptūrinė kompozicija; šoninėse sienose atidengtos atminimo lentos su bareljefais architektui Mykolui Songailai ir pirmajam banko valdytojui Vladui Jurgučiui. Pilko švediško granito laiptai su juodo marmuro jonėninių kolonų poromis veda į pirmo aukšto koridorius ir operacijų salę. Vestibiulio ir salės grindys išklotos įvairiais geometriniais raštais iš pilkšvo atspalvio metlacho plytelių, kitur grindys parketinės.[6]
Operacijų salė apjuosta korintine kolonada su galerijomis antrame aukšte. Įstiklintas lubas įrėmina plafonai, ištapyti mitologiniais motyvais. Trečiojo aukšto patalpos turi skliautines lubas, papuoštas tapytais plafonais[11] (kompozicijos „Vilnius“, „Kaunas“, „Akropolis“ ir kita puošyba), reljefiniu dekoru padailintas duris ir supraportus. Kai kuriose laiptinėse išlikę vitražai. Rūsio patalpose yra reljefinė kompozicija su monograma „LB“. Dalis patalpų turi mozaikinio betono palanges. Interjero skulptūrinės ir tapybinės puošybos autoriai – dailininkai Petras Kalpokas, Vladas Didžiokas, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė.[1]
Banke saugomi įvairių Lietuvos ir užsienio autorių dailės kūriniai: Antano Žmuidzinavičiaus paveikslai „Šienpjovys“ (1926 m.), „Linų rovėjos“ (1927 m.), „Dvi pušys“ (1931 m.), Jono Mackevičiaus „Alėja“ (1924 m.), Žano Grotės (Jean Grothe) „Moteris, renkanti šakas“ (1898 m.); Juozo Mikėno skulptūra „Berniukas su balandžiu“ (1935 m.), Petro Rimšos skulptūra „Lietuvos mokykla 1864–1904 m.“ (1924 m.) ir kiti.[5]
Šaltiniai redaguoti
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 „Objekto Nr. 1127 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ V. Laurinavičius, p. 30, 31
- ↑ V. Laurinavičius, p. 31
- ↑ V. Laurinavičius, p. 31, 32
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 V. Laurinavičius, p. 32
- ↑ 6,0 6,1 Lietuvos banko rūmai Kaune, Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras. Nuoroda tikrinta 2023-01-05.
- ↑ V. Laurinavičius, p. 39
- ↑ Lietuvos banko rūmai Kaune, Pinigų muziejus. Nuoroda tikrinta 2023-01-05.
- ↑ Ekskursijos Lietuvos banko Kauno rūmuose, Lietuvos bankas. Nuoroda tikrinta 2023-01-05.
- ↑ Kauno ekspozicija, Pinigų muziejus. Nuoroda tikrinta 2023-01-05.
- ↑ Marius Vyšniauskas, Išraiškingoji tarpukario architektūra, kamane.lt, 2014-02-21. Nuoroda tikrinta 2023-01-05.
Nuorodos redaguoti
- Vidmantas Laurinavičius, Bankai Lietuvoje XIX a. pabaiga – XX a. I pusė. Projektuose. Fotografijose. Atvirukuose, Lietuvos Bankas, Vilnius, 2003 m. Nuoroda tikrinta 2023-01-05.