Brestas (Baltarusija)

(Nukreipta iš puslapio Lietuvos Brasta)

Brèstas [1] (arba Brasta, Lietuvos Brasta; blrs. Брэст, Берасце, rus. Брест) – miestas pietvakarių Baltarusijoje, Muchaveco ir Vakarų Bugo santakoje, netoli sienos su Lenkija. Bresto srities ir Bresto rajono centras. Upių uostas, čia baigiasi Dniepro-Bugo kanalas. Oro uostas ir geležinkelio mazgas. Išvystyta mašinų, statybinių medžiagų gamyba, metalo apdirbimas, elektronikos, elektrotechnikos, siuvimo, trikotažo, avalynės, baldų, chemijos, maisto (mėsos, pieno, malimo, alaus) pramonė, suvenyrų gamyba.

Brestas
blrs. Брэст, rus. Брест
            
Brestas
Brestas
52°05′35″š. pl. 23°41′10″r. ilg. / 52.093°š. pl. 23.686°r. ilg. / 52.093; 23.686 (Brestas (Baltarusija))
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Bresto sritis Bresto sritis
Rajonas Bresto rajonas
Gyventojų (2022) 340 723
Plotas 145 km²
Tankumas (2022) 2 350 žm./km²
Vikiteka Brestas
Bresto geležinkelio stotis

Istorija

redaguoti
 
Brestas 1657 m.

Žinomas nuo 1019 m. kaip senovės Rusios miestas Berestjė (Берестье), įkurtas Bugo ir Muchaveco santakos kyšulyje. XIX a. čia buvo pastatytas Bresto tvirtovės Voluinės bastionas.[2]

19691981 m. baltarusių archeologas P. Lysenka ištyrė 1800 m² plotą. Atidengtas apie 7 m kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta 224 gerai išlikusių (iki 11 vainikų) gyvenamųjų ir ūkinių rentininės konstrukcijos medinių pastatų liekanų, trijų gatvių mediniai grindiniai, įvairių dirbinių liekanų iš odos, audinio, medžio, kaulo, rago, metalo, akmens ir keramikos. Kai kurie XIII a. pastatai buvo konservuoti ir eksponuojami muziejuje.[3]

Brestas XI a. pradžioje priklausė Turovo, nuo 1020 m. Lenkijos, nuo 1044 m. Kijevo, nuo XII a. vidurio Voluinės kunigaikščiams, apie 1319 m. prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. 1379 m. sudegintas kryžiuočių. 1390 m. suteiktos Magdeburgo teisės. Nuo XIV a. pabaigoje į Brestą kėlęsi žydai sudarė seniausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų bendruomenę, kuri iš Vytauto gavo privilegiją. Brestas tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų bendruomenių centru, 1514 m. Bresto privilegija padaryta bendra visoms jų bendruomenėms.

Nuo 1413 m. LDK seniūnijos, nuo 1520 m. apskrities, nuo 1566 m. Brastos vaivadijos centras. 15531567 m. Brastoje veikė Mikalojaus Radvilos Juodojo įkurta evangelikų reformatų spaustuvė. 1596 m. sudaryta Brastos bažnytinė unija. Mieste 1653 m. posėdžiavo Abiejų Tautų Respublikos Seimas, buvo šaukiami Lietuvos bajorų seimai, 1605 m., 1612 m. kūrėsi konfederacijos.

1795 m. per Antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą miestą užėmė Rusijos imperija ir Lietuvos Brastos vardu (rus. Брест-Литовск, taip vadintas nuo XVII a. pabaigoje) tapo Gardino gubernijos Bresto apskrities centru.[4] 1842 m. baigta statyti Bresto tvirtovė. 1915 m. miestą užėmė vokiečiai.

1918 m. kovo 3 d. po Sovietų Rusijos ir Vokietijos derybų čia pasirašyta Brest-Litovsko taika. 19191939 m. valdė Lenkija (vadintas Brestu prie Bugo, lenk. Brześć nad Bugiem). 1929 m. birželio 21 d. ir 1933 m. lapkričio 29 d. prijungta dalis Žyrovičų Kamianicos valsčiaus ir Kosičų valsčiaus.[5][6] SSRS ir Vokietijai okupavus Lenkiją 1939 m. rugsėjį mieste įvyko bendras SSRS ir Vokietijos kariuomenių paradas. Nuo 1939 m. priklauso Baltarusijai. 19411944 m. okupuotas vokiečių; tvirtovės apsiaustis 1941 m. truko beveik mėnesį.

Sovietmečiu buvo srities centras, elektrotechnikos, mašinų, lengvosios maisto pramonės centras.[7]

Gyventojai

redaguoti
 
 
Demografinė raida tarp 1825 m. ir 2016 m.
1825 m. 1861 m. 1897 m.sur. 1939 m.sur. 1959 m.sur.
11 000 20 900 46 600 55 000 73 600
1970 m.sur. 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2004 m. 2009 m.
121 000 171 000 230 000 298 300 315 000
2016 m. - - - -
340 000 - - - -

Žymūs žmonės

redaguoti

Breste gimė:

Architektūra

redaguoti

X a. Muchaveco ir Bugo santakos kyšulyje įkurta Berestjės pilis. Vėliau gretimoje saloje susiformavo įtvirtintas miesto ansamblis su turgaus aikšte. XII a. pastatyta medinė pilis, XIII a. iš akmens sumūryta Šv. Petro cerkvė, XIV a. – Šv. Mikalojaus cerkvė. Ryškesni miesto plėtros etapai: XVI a. antra pusė – XVII a. pirmoji pusė, XVIII a. pabaiga – XIX a. pirmoji pusė. 18301842 m. senojo miesto vietoje pastatyta Bresto tvirtovė. Per Antrąjį pasaulinį karą miestas sugriautas, vėliau atstatytas, rekonstruotas, pastatyta naujų gyventojų rajonų. Bresto tvirtovės teritorijoje 1971 m. pastatytas Antrojo pasaulinio karo kovoms atminti memorialinis kompleksas „Bresto tvirtovė-didvyrė“ (skulptoriai A. Kibalnikovas, A. Bembelis, A. Babylis, architektai J. Kazakovas, V. Karolis, V. Zankovičius, A. Stachovičius ir kt.).[8]

Kultūra, švietimas

redaguoti

Yra Bresto universitetas, Bresto politechnikos institutas. Dramos ir muzikos, lėlių teatrai, filharmonija. Bresto tvirtovės memorialinis kompleksas ir muziejus, kraštotyros muziejus.[9]

1937 m. mieste atidarytas daugiafunkcis kompleksas, jame savo namų rungtynes žaidžia FK Dynama-Brest.

  • FK Dynama-Brest (futbolas)
  • Rukh (futbolo klubas);
  • „Jaunystės“ stadionas, kurio talpa 2310 žiūrovų.

Šaltiniai

redaguoti
  1. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  2. Brestas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 235
  3. Aleksiejus LuchtanasBrestas (Baltarusija). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 472 psl.
  4. Brześć Litewski. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 399 psl. (lenk.)
  5. Dz.U. 1929 nr 43 poz. 354
  6. Dz.U. 1933 nr 93 poz. 716
  7. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 73
  8. Eglė Navickienė. Brestas (Baltarusija). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 472 psl.
  9. Brestas (Baltarusija). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 471 psl.