Lieporių kapinynas

Lieporių kapinynas
[[Image:|250px]]

Lieporių kapinynas
Koordinatės
55°54′12″š. pl. 23°14′45″r. ilg. / 55.9033003°š. pl. 23.2458901°r. ilg. / 55.9033003; 23.2458901Koordinatės: 55°54′12″š. pl. 23°14′45″r. ilg. / 55.9033003°š. pl. 23.2458901°r. ilg. / 55.9033003; 23.2458901
Vieta Šiaulių rajonas
Seniūnija Šiauliai
Naudotas IV a.VIII a.
Tirtas 1987 ir 19901991 m.
Registro Nr. AR1727 / 16383 / A653

Lieporių kapinynas – kapinynas Šiaulių miesto pietinėje dalyje, į vakarus nuo kelio ŠiauliaiKelmė, ant kalvelės, tarp Vijolės ir Šventupio upelių, tarp buv. Lieporių kaimo ir Gytarių gyvenamojo mikrorajono, greta archeologinės Lieporių gyvenvietės.

TyrimaiKeisti

Aptiktas 1983 m., Šiaulių Aušros muziejus kapinyną pradėjo tyrinėti 1987 m. (Ilona Vaškevičiūtė), 19902006 m. tyrė Birutė Salatkienė. 1987 ir 19901991 m. kapinyne ištirtas 4039 m² plotas. Aptikti 95 mirusiųjų kapai, daugiausia vaikų, jaunuolių, jaunų vyrų ir moterų; vyresnių nei 40–45 m. buvo tik 9.[1] Kai kurių ūgis siekė 180–190 cm. Nustatytas 30 kapų palaidotųjų amžius. Šeši iš jų buvo vaikai iki 10 metų amžiaus, penki 10–20 metų. Iš 20–30 metų mirusiųjų 5 buvo vyrai ir trys moterys. Daugiausia mirusiųjų 30–40 metų amžiaus. Galima spėti, kad dauguma vyrų žuvo mūšiuose, o moterys mirė gimdydamos.

Kapai išdėstyti eilėmis vienas šalia kito, bet labai netolygiai. Ankstyviausi kapai rasti pietiniame kalvelės pakraštyje. Jie datuojami V a. – VII a. Mirusieji laidoti su IV a. – VIII a. dirbiniais (ginklais, darbo įrankiais, papuošalais) pailgose keturkampėse, dažnai užapvalintais galais, 130–230 cm ilgio ir 40–80 cm pločio negiliose duobėse, dauguma jų į molį įkasta 15–26 cm. Pati giliausia duobė iškasta vyro kapui Nr. 91, ji 80 cm gylio, iš jų – 60 cm molyje. Kapinynas priskiriamas žemaičiams.[2] Manoma, kapinyne laidoti Lieporių I ir II senovės gyvenviečių mirusieji.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Lieporių kapinynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 142 psl.
  2. Ilona Vaškevičiūtė. Pietinės Žiemgalos ribos. ŽIEMGALA. 1999/1

LiteratūraKeisti

  • Birutė Salatkienė. Lieporių (Šiauliai) kapinyno 1990 ir 1991 m. tyrinėjimai. – Iliustr. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 / 1991, D. I. – 1992, p. 117-122.
  • Birutė Salatkienė. Žemaičių karių kapai V–VIII m. e. a. Lieporių kapinyne. – Iliustr. // Mūsų kraštas. – Nr. 2 (3) (1993), p. 21-29.
  • Birutė Salatkienė. The complex of archaeological monuments in Lieporiai (the 5 th–8 th c. A.D.). – Iliustr. // 19. Nordiske arkæolog kongres : Velje 12.–19. September. – [Velje, 1993]. – P. 103–105.
  • Birutė Salatkienė. Lieporių gyvenvietės tyrinėjimai. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992–1993 m. , V,-1994.-p.-64-73;
  • Birutė Salatkienė. Lieporių archeologinių paminklų kompleksas / dail. Arūnas Vasiliauskas. – Iliustr. // Šiaulių metraštis 1994–1995. – Šiauliai: Saulės delta, 1996. – P. 161–168.
  • Birutė Salatkienė. Seniausios Šiaulių istorijos tyrinėjimai / piešinys Haris Ostašenkovas. – Iliustr. – Bibliogr. : 16 pavad. // Šiauliai: miesto istorija, dabartis, perspektyvos. – Šiauliai: Saulės delta, 1998. – P. 6-15.
  • Birutė Salatkienė. Lieporių neįtvirtinta gyvenvietė 1 // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004. – 2006, p. 45-52.
  • Birutė Salatkienė. Lieporių archeologijos paminklai kaip žemaičių paribio kultūros atspindys // Istoriniai tekstai ir vietos kultūra. Šiaurės Lietuvos istorijos centras, Dialektologijos centras, Šiaulių universitetas. Historical scripts and local culture. Šiauliai-Ryga. 2004. P. 138–151.

NuorodosKeisti