Libertarizmas

Nepainioti su Liberalizmas.

Libertarizmas – politinės filosofijos kryptis ir politinis sąjūdis, laisvę laikantis pagrindine vertybe. Radikali liberalizmo forma, pasisakanti už individo autonomiją ir pasirinkimo teisę bei prieštaraujanti tokioms kolektyvinėms politinės valdžios formoms kaip militarizmas, nacionalizmas, valstybės dominavimas. Visgi kitaip negu anarchizmas, libertarizmas pripažįsta valstybės reikalingumą.

Istorija

Libertatizmo idėjos kildinamos iš klasikinių liberalų (Džono Loko, Džono Stiuarto Milio, Adamo Smito ir Tomo Džefersono), kurie pabrėžė žmogui Dievo duotų individualių teisių (į gyvybę, laisvę, privačią nuosavybę, žodžio laisvę, tikėjimo laisvę, moralinę autonomiją, politinį konsensusą su valdžia) svarbą. Valstybė, anot klasikinių liberalų, turinti užtikrinti individui galimybę į šias teises ir prižiūrėti, kad vienų individų teisės nenustelbtų kitų individų teisių.

Takoskyra tarp liberalizmo ir libertarizmo išryškėjo XIX a. pab. – XX a. pr., kai susikūrė modernieji liberalai, siekę didesnės valstybės įtakos, kuri sumažintų socialinę atskirtį, pradėtų reguliuoti rinką ir stambiąsias pramonės šakas, legalizuotų profesines sąjungas, įveistų privalomąjį draudimą nuo nelaimingų atsitikimų ir panašiai. Įsigalėjus šioms idėjoms, klasikinis liberalizmas transformavosi į socialdemokratiją ir gerovės valstybės liberalizmą. Po II pasaulinio karo ypač išryškėjo liberalų siekis didinti valstybės aparatą, reguliuoti rinką, tuo tarpu klasikinio liberalizmo vertybes palaikę liberalai, vengiant tapatinimosi su naujuoju liberalizmu, save pradėjo vadinti libertarais.

Argentinos prezidentas Chavjeras Milėjus, savo valdymą grindęs libertarizmo principais

Libertarizmo atstovai ekonominėje doktrinoje rėmėsi Miltono Fridmano, F. A. fon Hajeko ir kitų neoliberalizmo atstovų ekonominėmis idėjomis. Žymiausi libertarizmo atstovai: Dž. Biukananas (1919–2013 m.; libertarizmą bandė pagrįsti sutarties principais), D. D. Fridmanas (libertarizmą grindė ekonomine nauda), R. Nozikas (rėmėsi prigimtinių teisių mokymu), A. Rand, M. N. Rotbardas. Jungtinėse Amerikos Valstijose libertarizmo idėjos plito per vadinamąją „Arbatėlės partiją“ (antivyriausybinį judėjimą), tačiau tiek JAV, tiek kitose Vakarų šalyse susikūrusios įvairios libertarų partijos didelio populiarumo nepasiekė.

Principai

Pagrindiniai libertarizmo principai reiškiasi per idėją, jog žmogus tik pats esąs savo šeimininkas, todėl galįs spręsti, ko jam gyvenime siekti ir kokiais būdais išpildyti savo gyvenimą. Nei valstybė, nei kiti žmonės negalintys trukdyti šiai laisvei tol, kol ji nepažeidžianti kitų individų laisvių. Pagrindiniai principai:

• Priešinimasis prievartai. Nei valdžia, nei individai neturitys teisės naudoti vienas prieš kitą agresijos. Valstybė jėgą galinti panaudoti tik tuomet, jei koks individas ar jų grupė kelia pavojų kitiems individams. Todėl pasisakoma prieš tokias valstybės prievartos formas kaip cenzūra, šauktinių kariuomenė, kainų kontrolė, turto konfiskavimas ir kt.
• Galia. Libertarai skeptiški valstybės galios atžvilgiu. Vyrauja nepasitikėjimas valstybės galia, regimas pavojus, kad ji galinti transformuotis į opresyvias formas (apartheidas, genocidas, karai, žmogaus teisių pažeidimai ir t.t.).
• Individualizmas yra kertinė libertarizmo vertybė. Libertarai mano, kad žmogaus teisių jokia institucija negali nei suteikti, nei atimti, nes jos esančios prigimtinės.
• Spontaniška tvarka. Libertarizme tikima, kad tvarka visuomenėse susiklosto spontaniškai, todėl nereikia jokio prievartos aparato jai užtikrinti. Manoma, kad tokie dalykai kaip teisė, kalba, papročiai, pinigai, rinkos gali vystytis savaime, be valdžios įsikišimo.
• Laisvoji rinka. Ji esanti būtina spontaniškos tvarkos reiškimosi vieta. Pasak libetarų, visuomenė galinti sukurti tokią ekonominę santvarką, kurioje gerovė gali būti užtikrinta pačių individų. Vietoje valstybės pagalbos, didesnį poveikį galinti duoti savipagalba, tarpusavio šalpos organizacijos, labdara, ekonominis augimas.
• Teisės viršenybė. Visuomenės klestėjimas įmanomas tuomet, kai yra aiškūs ir daugmaž visuotinai priimti įstatymai, užtikrinantys žmonių laisves ir galimybes siekti savo pasirinktų tikslų. Jokios neaiškūs, subjektyvūs valdovų ar biurokratų sprendimai negalintys lemti žmonių gyvenimo.
• Ribota valdžia. Nors libertarai sutinka, kad valstybė būtina, jog užtikrintų laisves, tačiau valstybės valdžią laiko esant iš prigimties pavojingą, todėl reikalingą apribojimo. Konstitucija ir valdžių padalinimo principas turįs apsaugoti nuo per didelės valstybės galios santalkos. Libertarų manymu, Europoje pasireiškusi didesnė laisvė ir ekonominė gerovė nei kitur pasaulyje buvo nulemta didelio galios susiskaldymo viduramžiais ir vėliau (tarp bažnyčios ir pasaulietinės valdžios, todėl, kad vyravo nedidelės valstybės, kunigaikštystės, feodalų valstybėlės ir kt.). Dalis JAV libertarų (L. Spūneris, M. N. Rotbardas) valstybės reikalingumu abejojo išvis ir savo ideologiją vadino anarchokapitalizmu (nuo įprasto anarchizmo skyrėsi tuo, kad neoponavo privačiai nuosavybei).
• Tarptautiniuose santykiuose libertarai pabrėžė pacifizmo svarbą. Kaip ir daugelis šiuolaikinių mąstytojų, libertarai priešinosi karui kaip prievartos formai, sukeliančiai mirtis, nesantarvę, ekonominę, moralinę žalą ir t. t. Smurtu galima atsakyti tik į smurtą, bet pati savaime prievarta yra blogis.

Kritika

Libertarizmas kritikuojamas dėl to, kad preziumuoja nerealistišką ir nepageidaujamą individo koncepciją kaip būtiną sąlygą žmonijos klestėjimui. Oponentai libertatišką individualizmą vadina atomizmu, kuris esą nepaiso šeimos, giminės, religinių, tautinių bendruomenių svarbos bei to, kad įvairios grupės ir institucijos taip pat yra legitimios galios šaltiniai. Toks individualizmas kritikuojamas kaip neistoriškas, perdėm abstraktus, parazitiškas. Anot filosofo Čarlzo Teiloro, libertarizmas remiasi klaidinga prielaida, kad žmogus pats vienas yra savipakankamas. Konservatizmo atstovai kritikuoja libertarizmą kaip amoralų, nepripažįstantį jokių vertybių, dėsnių bei papročių. Į šią kritiką libertarai atsako, kad ne valstybės darbas yra reguliuoti žmonių moralines nuostatas ir tikslus, ir kad įstatymų esmė pažeidžiama, kai jais imamasi moralizuoti. Bendruomenės esančios svarbios, bet saistymasis su jomis neturintis būti prievartinis.

Ekonominiu požiūriu liberatarizmas kritikuotas dėl to, kad nevaržoma laisvoji rinka sukuria ne tik didelį turto disbalansą (socialinę atskirtį), bet ir galios monopolizaciją (galia susikoncentruoja nedidelės turtingųjų grupės rankose). Be to, nevaržoma rinka skatina gamtos taršą, išteklių švaistymą ir panašiai.