Liberalioji demokratija

Liberalioji demokratijaatstovaujamosios demokratijos forma, kurioje šalia daugumos sprendimo taisyklės egzistuoja ir pagarba žmogaus teisėms, tokioms kaip žodžio ir susirinkimų laisvė, religijos laisvė, nuosavybės ir privatumo teisė, taip pat lygybės prieš įstatymą bei teisės pirmenybės principai. Šios teisės ir principai garantuojami per įvairių institucijų veiklą ir yra apibrėžti konstitucijose arba atskiruose įstatymuose.

XVIII a. pab. – XIX a. pr. nedaugeliui liberalų buvo priimtinos demokratijos idėjos. Liberali demokratija dabartiniu supratimu atsirado žymiai vėliau ir su klasikiniu liberalizmu turi nedaug bendro. Liberalizmo ir politinės demokratijos principų konvergencija Vakarų Europoje ir JAV įvyksta XIX a.pb. – XX a.pr.

Liberali demokratija turi du pradus – liberalizmą ir demokratiją. Liberalizmo ir demokratijos sujungimas į vieningą koncepciją nėra toks paprastas kaip gali atrodyti iš šio termino populiarumo. Modernios demokratijos teorijos orientuojasi į tokias vertybes kaip „visuomenė“, „lygybė“, o liberalizmui svarbiausios „individo“ ir „laisvės“ vertybės. Taigi, liberalizmui ir demokratijai būdinga skirtinga logika – demokratija labiau orientuota į kolektyvinius sprendimus, o liberalizmas – į individualius. Liberali demokratija yra tam tikras kompromisas tarp liberalizmo propaguojamų individualių laisvių ir masinės demokratijos, kuri remdamasi daugumos principu savaime negarantavo pagarbos mažumoms ir atskirų individų teisėms. Liberalioje demokratijoje išvengiama „daugumos tironijos“ grėsmės. Teigiama, kad demokratija be liberalizmo veda prie autoritarizmo.

NuorodosKeisti