Atverti pagrindinį meniu
Liaudė
Liaudės žemupys netoli Surviliškio
Liaudės žemupys netoli Surviliškio
Ilgis 39,2 km
Nuolydis 1,58 cm/km
Baseino plotas 183,5 km²
Vidutinis debitas 0,89 m³/s
Ištakos Radviliškio rajonas
Žiotys Nevėžis
Šalys Lietuva
Commons-logo.svg Vikiteka LiaudėVikiteka

Liaudė, arba Liauda – upė Vidurio Lietuvoje; Nevėžio dešinysis intakas. Nuo upės pavadinimo kildinamas istorinio regiono Liaudos pavadinimas.

Upelio vaga Pociūnėliuose
Liauda prie Pociūnėlių
Liaudė prie Surviliškio

Prasideda prie Vakarų kaimo, į šiaurės rytus nuo Pociūnėlių. Teka į pietryčius Radviliškio, Kėdainių ir Panevėžio rajonais. Įteka į Nevėžį 87 km nuo jo žiočių, 2 km į šiaurės rytus nuo Surviliškio.

Intakai:

  • kairieji: Nekelpa (3,3 km), Vilbizė (4,3 km), Karupis (3 km), Kiemsrutas (10,7 km);
  • dešinieji: Garduva, Girupis (5,5 km), Druskalnis (6 km), Nykis, Viešnautas.

Vaga nuo ištakos iki Pašakių reguliuota, plotis 5–8 m, gylis 0,4-1,1 m. Vidutinis nuolydis 1,58 m/km. Srovės greitis aukštupyje 0,2, vidurupyje ir žemupyje 0,4 m/s. Vidutinis debitas žiotyse 0,90 m³/s.

Ant upės įrengti 4 tvenkiniai: Pociūnėlių (28 km nuo žiočių, 29 ha), Rūtakiemio, Žibartonių I ir Žibartonių II.

Svarbiausios gyvenvietės: Pociūnėliai (Radviliškio raj.), Žibartoniai (Panevėžio raj.), Paberžė, Užupė (Kėdainių raj.). Upės dešiniajame krante yra Baimainių piliakalnis, kairiajame krante – Bakainių piliakalnis. Liaudės žemupio slėnyje nuo Užupės iki žiočių – Krekenavos regioninis parkas.[1]

PavadinimasKeisti

Liaudė (Lauden) minima 1372 m. Hermano Vartbergiečio Livonijos kronikoje[2].

Vandenvardžio kilmė neaiški. Dažniausiai siejamas pavadinimas su šaknimi *laud- (liaudis „žmonių pulkas, minia“, taip pat plg. latv. ļaude, kadangi Latvijoje nemaža tos pačios šaknies žodžių) ir gali būti asmenvardinės kilmės. Tačiau neatmestinas ir finougrizmas (plg. est. laud „drėgnas“)[3].

ŠaltiniaiKeisti

  1. Liaudė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 70 psl.
  2. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 421 psl.
  3. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas.  – Vilnius: Mokslas, 1981.