Liangų dinastija
Liangų dinastija (kin. 梁朝, pinyin: Liáng cháo) arba Pietų Liangų dinastija – kinų dinastija, 502–557 m. valdžiusi Pietų Kiniją, Vanšuaną ir Dziaodžou.
梁朝 Liangų dinastija | ||||
buvusi karalystė | ||||
| ||||
Karalystė (violetinė) | ||||
Sostinė | Dziankangas | |||
Valdymo forma | Monarchija | |||
Imperatorius | ||||
502-549 | Vudi (Liang) | |||
555-557 | Dzingdi (Liang) | |||
Era | Viduramžiai | |||
- Įkūrimas | 502 m., 502 | |||
- Pakeičia Čen dinastija | 557 m. | |||
Istorija
redaguotiPradininkas Siao Janas. Liangų sukurtos valstybės sostinė buvo Dziankangas (dab. Nandzingas). Valstybėje greta konfucianizmo plito ir įsivyravo budizmas, Liangai ėmė jį globoti. Dinastiją susilpnino 548 m. prasidėjusios tarpusavio kovos dėl valdžios. Liangus nušalino aristokratas Čen Basienas, pradėjęs Čenų dinastiją. [1]
Valdovai
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ Liangai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 66 psl.