Š.18 (Lietuvoje vadintas „Šmoliku") buvo medinės konstrukcijos biplanas, kurio liemuo buvo dengtas klijuota fanera, o sparnai – audiniu. Vienodo ilgio ir pločio sparnai buvo sutvirtinti vienu „N“ raidės formos statramsčiu. Viršutinis sparnas prie fiuzeliažo buvo tvirtinamas plieninių statramsčių sistema tik fiuzeliažo šonuose, kas užtikrino gerą matomumą į priekį. Orlaivis turėjo dvigubą svirties tipo valdymą. Masyvi vamzdinė plieninė važiuoklė ašies viduryje buvo sutvirtinta papildomomis atramomis, besireminačiomis į apatinę fiuzeliažo dalį. Ratų bazė buvo 1,82 m, kas užtikrino orlaiviui patogų tūpimą ant neparengtų paviršių bei efektytviai sugerdavo nepatyrusių pilotų studentų „kietų“ nusileidimų smūgius.[1] Variklis buvo montuojamas ant iš lakštinio plieno sukniedyto rėmo.
„Walter NZ-60“ variklio galia kilimo metu siekė 75 AG (55 kW), esant 1750 aps./min., nominali – 60 AG (44 kW), esant 1400 aps./min. Š-18 serijos orlaiviai buvo stabilūs ir lengvai valdomi.[2]
Pirmam skrydžiui lėktuvas pakilo 1925 m. pavasarį. Jis buvo skirtas pakeisti pasenusius „Letov Š-10“ (1922 m.) ir „Aero A-1“ (1919 m.) orlaivius, sukurtus 1915 m. pasirodžiusio Hansa-Brandenburg B.I pagrindu.[3]
Kapitonas Josefas Hamšíkas ir Letov Š-118 reklaminio skrydžio metu Rygoje. 1926 m. rugsėjo 28 d.
Viešųų darbų miisterijos užsakymu 1926 m. pagamintas tęstiniam mokymui skirtas modelis su 85 AG (63 kW) galios Walter NZ-85 varikliu gavo indeksą Letov Š-118. 22 kg sunkesnio „Walter NZ-85“ variklio montavimas į fiuzeliažą didelių problemų nekėlė ir planeris liko nemodifikuotas.[4] Šio modelio orlaiviu kpt. Josefas Hamšíkas 1926 m. rugsėjo 21 d. pradėjo reklaminį skrydį 3000 km ilgio maršrutu Praha – Olomoucas – Varšuva – Kaunas – Ryga – Talinas. Orlaivis sudomino Suomijos kariuomenę, kuri kartu paprašė atlikti keletą konstrukcinių pakeitimų bei sumontuoti galingesnį variklį. Atsaku į šiuos reikalavimus tapo Š-218.[5]
1926 m. buvo pradėtas gaminti modelis Š-218 su iš plieninių vamzdelių suvirintu fiuzeliažu ir 120 AG (88 kW) galios Walter NZ-120 varikliu.
Š-18 ir jo modifikacijos pasirodė labai sėkmingai ir buvo perkamos tiek aeroklubų, tiek ir pavienių pilotų.
1925–1930 m. Čekoslovakijos kariuomenė Š-18 naudojo kaip pagrindinį pradinio mokymo orlaivį. Buvo užsakyti 36 vnt. Bulgarijos karalystės kariuomenė 1926 m. viduryje įsigijo 10 orlaivių. Jo pagrindu Božurištės oro uosto Sofijos pakraštyje įsikūrusi Bulgarijos valstybinė orlaivių gamykla („Daržavna Aeroplanna Rabotilnica“) pagamino dar 12 lėktuvų „DAR-1“ (su „Walter NZ-60“ varikliu) ir 8 „DAR-1A“ (su „Walter Vega“ varikliu).[4][6]
Modeliu su galingesniu „Walter NZ-120“ varikliu, skirtas Čekoslovakijai gavo indeksą Š-218, o skirtas Suomijai – Š-218A.[3]
1929 m. Š-218 buvo pristatytas Helsinkio aviacijos parodoje. Po jos, 1930 m. kovo mėn. Suomijos kariuomenė įsigijo vieną ir, netrukus, – dar 9 šio tipo orlaivius bei gamybos licenciją. Pagal ją Suomijos valstybinė lėktuvų gamykla trimis serijomis pagamino dar 29 kiek modifikuotus orlaivius – atitinkamai 10 vnt. 1933 m., 10 vnt. – 1935 m. ir 9 vnt. – 1936 m. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad suomiški variantai buvo komplektuojami su galingesniu 145 AG (110 kW) Bramo radialiniu varikliu ir galėdavo išvystyti 155 km/h (83 mazgų, 96 mylių per valandą) greitį.[7] Š-218 orlaivis 1933–1945 m. buvo pagrindiniu Suomijos karinių oro pajėgų pradinio mokymo orlaiviu.
Letov Š-218
Ketivrtojo dešimtmečio pradžioje Čekoslovakijos kariuomenė jau senstelėjusius Š-18 / Š-118 perdavė arba paskolino įvairiems aeroklubams (Prahos, Česke Budějovicų, Plzeno, Klatovų, Hradec Králové, Pardubicės, Brno, Olomouco,Moro, Ostravos, Bratislavos, Zvoleno ir kt.) arba Masaryko aviacijos lygos filialams (įsikūrusiems Klatovuose, Brno, Olomouce, Zlíne, Bratislavoje, Košicėje, Užhorode ir kt.),[8] taip praktiškai įgyvendindama tuometu paskelbetą „1000 naujų pilotų“ iniciatyvą. Orlaivius nemokamai aptarnavo Čekoslovakijos kariuomenė ir kiekvienas mokytas pilotas.
Letov Š-218J. Kumpikevičiaus Š-18 prie Linksmadvario angarų, 1934 m.
Pirmąjį ir vienintelį Lietuvoje Š-18 (gamyklinis Nr. 6, čekoslovakiškas registracijos Nr. OK-LIS)[9] 1933 m. įsigijo tuometinis Lietuvos ambasados Prahoje vairuotojas Julius Kumpikevičius. Įkvėptas Dariaus ir Girėno skrydžio 1934 m. kovo mėnesį jis iš Prahos atskrido į Kauną. Kelionės metu dėl gedimų keletą kartų teko daryti nenumatytus susotjimus.[10]
1934 m. balandį J. Kumpikevičiui mėginant grįžti į Prahą, Š-18 variklis sugedo ore. Teko priverstinai tūpti prie Kybartų ir lėktuvą palikti Lietuvoje. 1934 m. vasarą sudužo Lietuvos Aeroklubo ANBO-II; LAK, ieškodamas būdų toliau mokyti IV-ąją LAK lakūnų laidą, LAK įsigijo šį lėktuvą. Orlaivis buvo naudojamas tiek lakūnų mokymui, taip pat sklandytuvų buksyravimui.
Pradinė Š-18 spalva buvo buvo rausvai ruda, su baltais čekiškos registracijos ženklais OK-LIS. Vėliau, perregistravus, jis gavo numerį LY-LAP.[9][7] Po kapitalinio remonto lėktuvas buvo nudažytas sidabrine spalva su išlga raudona juosta. 1936 m. avarijos metu aplaužyti apatiniai sparnai buvo pakeisti naujais, pagamintais Gabrieliaus Miliūno namuose įrengtose LAK dirbtuvėse. Orlaivis Lietuvoje sulaukė 1940 m.
(FR) Anderson, Lennart (November–December 2019). "La renaissance de l'aviation militair bulgare dans les années vingt". Avions (232): 52–66. ISSN 1243-8650
(CZ) Čižek, Marin. Letadla zrazeného nebe – Československá vojenská letadla v roce 1938. I. vyd. Praha: Naše vojsko, 2015. 255 s. ISBN 978-80-206-1576-3. S. 167–169.
(FI) Heinonen, Timo: Thulinista Hornetiin – 75 vuotta Suomen ilmavoimien lentokoneita. Tikkakoski: Keski-Suomen ilmailumuseo, 1992. ISBN 951-95688-2-4.
(CZ) Němeček, Václav. Československá letadla (1918–1945). III. vyd. Praha: Naše vojsko, 1983. 368 s. S. 36-37, 244–247.
↑Němeček, Václav. Československá letadla (1918–1945). III. vyd. Praha: Naše vojsko, 1983. 368 s. p. 57-58.
↑Flieger, Jan. Letov Š-18 [online]. Nelahozeves: Občanské sdružení https://www.valka.cz/, https://www.valka.cz/Letov-S-18-t8376
↑ 3,03,1ČÍŽEK, Marin. Letadla zrazeného nebe – Československá vojenská letadla v roce 1938. I. vyd. Praha: Naše vojsko, 2015. 255 s. ISBN 978-80-206-1576-3. S. 167–169,
↑ 4,04,1Němeček, Václav. Československá letadla (1918–1945). III. vyd. Praha: Naše vojsko, 1983. 368 s. S. 36-37, 244–247.
↑Adam, Tomáš. Josef Hamšík, letec a odbojář [online]. Fronta.cz – druhá světová válka, https://www.fronta.cz/josef-hamsik-letec-a-odbojar
↑Anderson, Lennart (November–December 2019). "La renaissance de l'aviation militair bulgare dans les années vingt". Avions (232): 52–66.
.jpg)
Čekoslovakija 1938 m. 
Bulgarija 1945 m.
Suomija 1945 m. 
Slovakija 1945 m.
- Čekoslovakijos KOP .svg){kind=small}
- Bulgarijos Karalystės KOP .svg){kind=small}
- Slovakijos valstybės KOP 
- Suomijos KOP.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
