Leptospirozė
Leptospirozė (lot. leptospirosis) – žmogaus ir gyvūnų infekcinė liga.
Sukėlėjai redaguoti
Sukėlėjai – spirochetų šeimos bakterijos leptospiros, jų žinoma apie 250 serotipų, galinčių sukelti simptominius ar besimptomius susirgimus. Sukėlėjai gyvena ir dauginasi graužikų, daugiausia žiurkių, taip pat šunų, kiaulių, galvijų inkstų kanalėliuose, lytiniuose organuose, skiriasi su šlapimu į išorę, užteršia vandenį, dirvožemį, maisto produktus.
Klinikiniai požymiai redaguoti
Žmogus leptospiromis užsikrečia per pažeistą odą ar gleivines tiesioginio ar netiesioginio kontakto būdu; dažniausiai užsikrečia žemės ūkio, kanalizacijos sistemų darbuotojai, keliautojai, irklininkai, plaukikai. Nuo sergančio žmogaus užsikrečiama labai retai. Leptospiroze susergama praėjus 2– 26 d. (vidutiniškai 10 d.) nuo užsikrėtimo. Dažniausiai pasitaiko lengva ligos forma, primenanti gripą: į peršalimą panaši susirgimo pradžia, karščiavimas, raumenų skausmas. Ligonio būklei pagerėjus po kelių dienų simptomai dažniausiai vėl kartojasi. Sunki ligos forma, vadinamoji Veilio liga, reiškiasi kepenų, inkstų pažeidimu, kraujo krešumo sutrikimu, meningitu.
Klinikiniai simptomai gali progresuoti, atsiranda gelta ir inkstų funkcijos nepakankamumas, hemoraginis odos bėrimas, nervų sistemos pažeidimas. Ligonis skundžiasi galūnių, daugiausia blauzdų, skausmais, karščiuoja. Negydomas ligonis gali mirti.
Leptospirozė diagnozuojama pagal epidemiologinius duomenis, klinikinius požymius, nustačius leptospiras šlapime, kraujyje, smegenų skystyje, taip pat kraujo serume aptikus specifinių antikūnų. Leptospiros su šlapimu gali skirtis net iki 11 mėn. nuo susirgimo pradžios. Gydoma antibiotikais.
Gyvūnų leptospirozė redaguoti
Gyvūnų leptospirozės gamtiniai židiniai – sukėlėjo nešiotojų graužikų gyvenamoji vieta. Serga galvijai, kiaulės, juodsidabrės ir poliarinės lapės, rečiau avys, ožkos, arkliai, elniai, paukščiai. Dažniausiai sergama šiltuoju metų laiku. Užsikrečiama per virškinamąjį traktą, odą, gleivines. Inkubacinis laikotarpis – 2 – 20 dienų. Susirgę gyvūnai nustoja ėsti, karščiuoja, tampa apatiški; greitai progresuoja hemolizė, atsiranda gelta, kraujo šlapime, nekrozuoja ausų, galvos, tešmenų, lytinių organų oda, burnos gleivinė, gyvuliai viduriuoja. Gydoma serumu, antibiotikais ir kitais vaistais. Infekcijos židinyje atliekama dezinfekcija, deratizacija, šunų ir gyvulių vakcinacija. [1]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Audronė Marcinkutė, Virgilijus Citvaras. Leptospirozė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 26 psl.