Leonidas Miasinas
Leonidas Miasinas rus. Леонид Фёдорович Мясин vok. Léonide Massine | |
---|---|
Leonidas Miasinas 1914 m. | |
Gimė | 1895 m. rugpjūčio 8 d. Maskva |
Mirė | 1979 m. kovo 15 d. (83 metai) Borkenas, Vokietija |
Veikla | – rusų baleto artistas, baletmeisteris |
Vikiteka | Leonidas Miasinas |
Leonidas Miasinas (rus. Леонид Фёдорович Мясин, vok. Léonide Massine, 1895 m. rugpjūčio 8 d. Maskva – 1979 m. kovo 15 d. Borkenas, Vokietija) – – rusų baleto artistas, baletmeisteris.
Biografija
redaguoti1912 m. baigęs Maskvos teatro mokyklą iki 1914 m. šoko Maskvos Didžiajame teatre. 1914–1921 m. ir 1924–1928 m. Sergejaus Diagilevo trupės „Rusų baletas“ artistas ir baletmeisteris, 1932–1942 m. trupės „Ballets Russes de Monte Carlo“ baletmeisteris, 1938–1942 m. ir meno vadovas. Nuo 1926 m. šoko JAV, nuo 1947 m. dirbo ir gyveno daugiausia Europoje.
Sukūrė apie 100 įvairaus žanro baletų, daugelyje jų šoko. Vienas pirmųjų pradėjo kurti baletus pagal simfoninę muziką. Pagrindinės kūrybos temos – meilė, likimas, aistros, lengvabūdiškumas; baletams būdinga klasikinio šokio, akrobatikos, įvairių tautų folkloro, „commedia dell arte“ elementai. Sukūrė choreografiją filmams baletams „Raudoni bateliai“, 1948 m., „Hofmano pasakos“ 1951 m., abiejų režisieriai M. Povelas, E. Presburgeris, „Neapolietiška karuselė“ 1954 m., režisierius E. Džianinis), juose vaidino. [1]
Choreografija
redaguoti- E. Sati. Paradas (1917 m.
- Stebuklinga krautuvėlė, 1919 m., pagal Dž. Rosinio, O. Respigio muziką,
- L Stravinskis. Lakštingalos giesmė, Šventasis pavasaris, abu 1920 m.
- V. Dukelskis. Zefyras ir Flora, 1925 m.
- G. Aurikas. Jūreiviai, 1925 m.
- Lemties ženklai, 1933 m., (Piotras Čaikovskis. V simfonija),
- Septintoji simfonija, 1938 m., Mėnesienos sonata, 1944 m., abu pagal L. van Bethoveno muziką.
- Raudona ir juoda, 1939 m., (Dmitrijus Šostakovičius. 1-oji simfonija).
- Dmitrijus Šostakovičius. Leningrado simfonija, 1945 m.
Bibliografija
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ Aliodija Ruzgaitė. Leonidas Miasinas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 35 psl.