Leon Mitkiewicz

Leon Mitkiewicz
Leon Mitkiewicz.jpg
Gimė 1896 m. vasario 20 d.
Zambrovas, Lenkija
Mirė 1972 m. gruodžio 12 d.
Andesas, Niujorko valstija, JAV
Sutuoktinis (-ė) Gražina Stefanija Olechno-Hušča (Grażyna Stefania Olechno-Huszcza)
Veikla Karinis veikėjas

Leonas Mitkievičius-Žultekas (lenk. Leon Mitkiewicz-Żółłtek; 1896 m. vasario 20 d. Zambrovas, Lenkija – 1972 m. gruodžio 12 d. Andese, Niujorko valstija, JAV) – Lenkijos valstybės karinis veikėjas, kavalerijos pulkininkas.

BiografijaKeisti

1915 m. baigė Balstogės gimnaziją. Pirmojo pasaulinio karo metais pašauktas į Rusijos imperijos kariuomenę, baigė kavaleristų mokyklą. 1917 m. lapkritį pradėjo tarnybą I Lenkų korpuse Rusijoje vadovaujamame gen. Juzefo Dovboro-Mušnickio (lenk. Józef Dowbor-Muśnicki). Lenkijos – sovietų karo metu buvo štabo karininkas.

1922 m. gegužės 3 d. gavo rotmistro laipsnį. 1923 m. – 4-osios kavalerijos brigados štabo Suvalkuose vadas. Vėliau tarnavo referentu Ypatingosios karo tarybos biure Varšuvoje (lenk. Biuro Ścisłej Rady Wojennej). Nuo 1924 m. lapkričio 3 d. iki 1925 m. spalio 15 d. buvo Varšuvos aukštosios karo mokyklos IV kvalifikacijos kėlimo kursų klausytojas. 1927 m. balandžio 12 d. paaukštintas į majorus.[1] Baigęs kursus ir gavęs generalinio štabo karininko diplomą[2] buvo perkeltas į Centrinę kavalerijos mokyklą Grudziondze[3], kuri 1928 m. birželio 1 d. buvo performuota į Kavalerijos mokymų centrą (lenk. Centrum Wyszkolenia Kawalerii). Vėliau L. Mitkievičius ėmė dėstyti Varšuvos aukštojoje karo mokykloje (lenk. Wyższej Szkoły Wojennej). 1930 m. sausio 1 d. pakeltas į papulkininkius. Dėl puikios reputacijos 1932 m. balandžio 1 d. buvo paskirtas vadovauti 2-ajam kavalerijos pulkui (lenk. 2 Pułk Szwoleżerów Rokitniańskich) Starogard Gdanske[4]. Pakeitė lig tol vadovavusį pulkininką Konstantiną Druckį-Lubeckį (lenk. Konstantin Drucki-Lubecki).[5]

1935 m. sausio 26 d. Lenkijos Respublikos prezidentas Ignotas Mošcickis suteikė L. Mickievičiui pulkininko laipsnį. Kartu su juo pulkininko laipsnį buvo gavę tik du kavalerijos karininkai: Vitoldas Dzieržykrajus-Moravskis (lenk. Witold Dzierżykraj-Morawski) ir Edmundas Tarnašievičius-Heldutas (lenk. Edmund Tarnasiewicz-Heldut).[6]

1936 m. paskirtas 1-uoju karininku kariuomenės inspektoriaus divizijos generolo Leono Berbeckio (lenk. Leon Berbecki) štabe. 1938 m. pavasarį užmezgus diplomatinius santykius su Lietuva buvo paskirtas karo attaché Kaune. Apie savo metus praleistus Lietuvoje L. Mickievičius paliko atsiminimus.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui kuomet 1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkija buvo užpulta Vokietijos, o į rytines jos žemes rugsėjo 17 d.įsiveržus Sovietų Sąjungai, kuri iki tol lenkams priklausiusį Vilniaus kraštą spalio 10 d. sutartimi perdavė Lietuvai, L. Mitkievičius kartu su Lenkijos diplomatiniu korpusu pasitraukė iš Lietuvos. Atsidūrė Paryžiuje.

Prancūzijoje tapo Vyriausiojo štabo II skyriaus vadu. 1942 m. birželio 10 d. kariuomenės vado gen. Vladislovo Sikorskio (lenk. Władysław Sikorski) paskirtas I tankų divizijos vado pavaduotoju.[7]. 1943 m. sausio 22 d. buvo paskirtas lenkų atstovu Jungtiniame sąjungininkų štabe (angl. Combined Allied Staff) prie Jungtinio štabo vadų komiteto (angl. Combined Chief of Staff) Vašingtone. Ėjo Vyriausiojo štabo vado pavaduotojo pareigas.[8] Po Antrojo pasaulinio karo pasiliko Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia aktyviai dalyvavo lenkų kombatantų (buvusių karių) veikloje, pasisakydavo Laisvosios Europos radijuje. Parašė knygų apie Lenkijos kariuomenę ir savo tarnybą. Buvo apdovanotas du kartus Kryžiaus ordinu, Aukso kryžiumi už nuopelnus, Nepriklausomybės atgavimo dešimtmečio medaliu, 1918–1920 m. karo atminimo medaliu, Tarpsąjunginiu medaliu „Médaille Interalliée“.

DarbaiKeisti

Knygos

  • „Taktyka. Wykłady w Centrum Wyszkolenia Kawalerii“ t. 1,2,3 – Grudziądz 1927–1929;
  • „Bitwa zimowa na Mazurach 6-12.II.1915“ – Warszawa 1936;
  • „Kawaleria samodzielna Rzeczypospolitej Polskiej w wojnie 1939“ – Toronto 1964;
  • „Z generałem Sikorskim na obczyźnie“ – Instytut Literacki Paryż 1968
  • „W Najwyższym Sztabie Zachodnich Aliantów 1943–1945“ – Londyn 1971;
  • „W Wojsku Polskim 1917–1921“ – Londyn 1976
  • „Wspomnienia kowieńskie 1938–1939“ – Wydawnictwo Bellona – Warszawa 1990 (Išversta į Lietuvių kalbą: Leon Mitkiewicz. Kauno atsiminimai (1938–1939). Vilnius: Baltos lankos, 2002)

Straipsniai

  • „Powstanie Warszawskie“ – „Zeszyty Historyczne“ nr 1, Paryż 1962;
  • „Z paryskiej 'Reginy' do londyńskiego 'Rubensa'“ – „Zeszyty Historyczne“ nr 3, Paryż 1963;
  • „Przedwrześniowe wojsko polskie w krzywym zwierciadle“ – „Zeszyty Historyczne“ nr 8, Paryż 1965;
  • „Legendomania p. T. Katelbacha“ – „Zeszyty Historyczne“ nr 9, Paryż 1966;
  • „Preliminaria powstania zbrojnego AK (1)“ – „Horyzonty“ nr 131, Paryż 1967;
  • „Preliminaria powstania zbrojnego AK (2)“ – „Horyzonty“ nr 132, Paryż 1967;
  • „Smutne post-factum“ – „Zeszyty Historyczne“ nr 13, Paryż 1968;
  • „Placówka 'Star'“ – „Zeszyty Historyczne“ nr 17, Paryż 1970;
  • „Rozbite pułki… stracone sztandary. Ostatnie wspomnienia gen. Bortnowskiego“ – „Nowy Świat“ nr 19, Nowy Jork 1970;
  • „Napastliwe komentarze“ – „Zeszyty Historyczne“ nr 19, Paryż 1971;
  • „Likwidacja Polskiej Misji Wojskowej w USA w 1945 roku“ – „Zeszyty Historyczne“ nr 21, Paryż 1972;
  • „List do Redaktora“ – „Zeszyty Historyczne“ nr 21, Paryż 1972;

ŠaltiniaiKeisti

  1. Dziennik Personalny M.S.Wojsk. Nr 13 z 20.04.1927 r. s. 119 wymieniony jako Leon Mitkiewicz-Żółłtek.
  2. 1928 m. gruodžio 22 d. Krašto apsaugos ministras pakeitė iki tol taikytą „Generalinio Štabo“ (lenk. Sztab Generalny) pavadinimą į „Vyriausiąjį štabą“ (lenk. Sztab Główny), todėl pakito ir karininko įvardinimas. Iki tol buvo „Oficer Sztabu Generalnego“, o nuo 1928 m. „Oficer dyplomowany“. Lietuvių kalboje abu kreipiniai verčiami – generalinio štabo karininkas
  3. Dziennik Personalny M.S.Wojsk. Nr 106 z 15.10.1925 r. s. 51 wymieniony jako rtm. SG Leon Mitkiewicz-Żołłtek, natomiast w Roczniku oficerskim z 1928 s. 329 i 342 figuruje już jako Leon Mitkiewicz-Żółtek.
  4. Rocznik oficerski 1932 s. 142 i 626.
  5. Dziennik Personalny M.S.Wojsk. Nr 6 z 23.03.1932 r. s. 236.
  6. Dziennik Personalny M.S.Wojsk. Nr 1 z 26.01.1935 r. s. 1.
  7. Juliusz S. Tym, 1. Dywizja Pancerna … s. 130–131. Autorius pastebi, kad "plk. Mitkievičiaus paskirimas buvo viena pagrindinių nesutarimų priežasčių tarp jo ir Vyriausiojo štabo vado brigados generolo Tadeušo Klimeckio (lenk. Tadeusz Klimeckiego).
  8. Juliusz S. Tym, 1. Dywizja Pancerna … s. 155–156.