Lenkijos-Lietuvos–Vokiečių ordino karas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Lenkijos-Lietuvos–Vokiečių ordino karas, Didysis karas vyko 1409-1411 tarp sąjungininkų – Lietuvos ir Lenkijos iš vienos pusės ir Vokiečių ordino, palaikomo riterių iš visos Vakarų Europos, iš kitos pusės.

Žalgirio mūšis – Jan Matejko paveikslas

Karo priežastis buvo teritoriniai Lietuvos ir Lenkijos ginčai su ordinu. Lietuva pretendavo į ordino užimtą Žemaitiją, o Lenkija – į Dobrynės žemę. 1409 m. Žemaitijoje kilo Vytauto sukurstytas sukilimas prieš ordiną, kuris tapo tiesiogine karo dingstimi.

1409-1410 m. sandūroje karas vyko tik diplomatiniame fronte, nes žiemos metu karo žygis negalėjo būti organizuojamas. ARbitru ginče buvo kviestas Šventosios Romos imperijos imperatorius Vaclovas IV Liuksemburgietis, kuris buvo šališkas ordino naudai ir palaikė visus ordino reikalavimus. Žygis prieš ordiną surengtas 1410 m. vasarą. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės susitiko prie Červinsko ir kirto 1410 m. liepos 9 d. kirto sieną su ordinu. Kariuomenės traukė Marienburgo link. Prie Griunvaldo Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės Žalgirio mūšyje 1410 m. liepos 15 d. nugalėjo ordino kariuomenę atskubėjusią pasitikti priešininkų. Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžių Europos mūšių. Mūšyje žuvo ir ordino vadovybė, tarp jų didysis magistras Ulrich von Jungingen. Ordino sutriuškinimas buvo toks skaudus, kad daugelis Prūsijos miestų be pasipriešinimo pasidavė Lenkijos Lietuvos kariuomenei. Tačiau Marienburgo užimti nepavyko. Link Marienburgo sąjungininkai pajudėjo tik praėjus keletui dienų po mūšio. Apgulčiai sąjungininkai nebuvo pasiruošę, jie neturė apgulties įrengimų, be kurių tokių įtvirtinimų, kokie buvo Marienburge paėmimas buvo praktiškai neįmanomas. Be to netrukus nuo apgulties pradžios Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė iš Prūsijos pasitraukė.

Oficialiai karas pasibaigė Torūnės taika, kuri pasirašyta 1411 m. Pagal šią sutartį Lenkija gavo Dobrynę, o Lietuva – Žemaitiją, tačiau tik iki Vytauto mirties. Lietuvos ir Lenkijos tarptautinė padėtis akivaizdžiai sustiprėjo, tuo tarpu ordinas karo ir taikos sąlygų buvo labai susilpnintas.