Leliūnų senkapis
| Leliūnų senkapis | |||
|---|---|---|---|
  Leliūnų senkapis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Imbarės seniūnija | ||
| Plotas | 0,66 ha | ||
| Naudotas | XVI a. – XVIII a. pr. | ||
| Žvalgytas | 1982, 1992 m. | ||
| Registro Nr. | u. k. 6225 / AV502 | ||
Leliūnų senkapis, kitaip – Pesčių II senosios kapinės, vadinamos Senakapiais (registrinis kultūros paveldo objektas, unikalus kodas – 6225, senas kultūros paminklo numeris AV502) – neveikiančios kapinės šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Leliūnų kaime (Imbarės seniūnija), 0,63 km į pietus nuo kelio 2305 Salantai–Grūšlaukė–Benaičiai , kairėje kelio Leliūnai–Mažieji Žalimai pusėje, Pestupio kairiajame krante.
Vieta redaguoti
Aukštumos kyšulys, kurį pietuose juosia Pestupio slėnis, o rytuose – senvagės vingis. Laidojimo žymių neišlikę. Pietinė dalis dirvonuoja, šiaurinėje – stovi medinis gyvenamas pastatas, į šiaurės rytus nuo jo – pagalbiniai ūkiniai statiniai, o rytiniame pakraštyje palei senvagės šlaitą auga seni lapuočiai medžiai. Pietinis šlaitas nuolaidus, vietomis erodavęs. Jame matosi buvusio smėlio karjero duobių žymės.
Teritorijos plotas – 0,66 ha.
2,5 km į pietryčius yra Pesčių (Klecininkų) senosios kapinės, 2,1 km į pietvakarius – Mažųjų Žalimų senosios kapinės, 0,3 km į pietus buvo Pesčių I senosios kapinės.
Tyrimai redaguoti
1982 m. kapines žvalgė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas).[1]
Istorija redaguoti
Veikė XVI a. – XVIII a. pr. Laidoti Pesčių kaimo gyventojai. Jų teritorijos šiauriniame pakraštyje XVIII a. pab. – XX a. pr. buvo pastatytos Pesčių dvaro arklidės (XX a. 3 deš. perdirbtos į gyvenamąjį namą, kuriame veikė Leliūnų pradžios mokykla, vėliau – biblioteka, felčerio-akušerio punktas, o jį uždarius apgyvendinti žmonės).
XX a. pr. iš aukštumos šlaito pradėjus kasti smėlį, buvo randama žmonių kaulų ir įvairių dirbinių. Pasakojama, kad 1917 m. iškastas žmogaus „pirštas su 3 ausiniais žiedais“, kad dvaro nuomininkas iškasęs auksinių monetų.[2] Mirusiųjų atminimui kapinėse prie kelio Leliūnai–Mažieji Žalimai 1917 m. buvo pastatytas stogastulpis, kuris sovietmečiu perkeltas į Juozo Žilinsko sodybą.
1972 ir 1992 m. senkapis paskelbtas vietinės reikšmės archeologijos paminklu (kodas AV502),[3] 2005 m. įrašytas į kultūros vertybių registrą.[4]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita, 1995 m. – Lietuvos kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1, b. 14. – L. 34 (Leliūnų k.)
- ↑ Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, b. 20. – L. 268
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 249, eil. Nr. 502
Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1992 - ↑ Kultūros vertybių registras: Leliūnų senkapis, u. k. 6225
- Kretingos rajono gamtos ir kultūros paminklų katalogas. – Vilnius: Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas, 1978 m. – Eil. Nr. 85
- Kretingos rajono kapinių apskaitos duomenys (1982 m. lauko darbai). – [Kaunas]: Visasąjunginio žemės ūkio aerofotogeodezinių tyrinėjimų instituto Vakarų filialas, [1983] m. – L. 50, 66
- Julius Kanarskas. Leliūnų kaimo kapinės (Imbarės apyl., Kretingos raj.), 1993 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 215. – L. 7–10
- Kretingos rajono archeologinių paminklų teritorijų ribų ir apsauginių zonų planai. – [Vilnius]: Valstybinis žemėtvarkos institutas, 1996 m. – P. 123–125