Legitimacija (lot. legitimus ― teisėtas, įteisintas) – politinės sistemos savybė, kai valdiniai pripažįsta valdžią turint teisę valdyti.[1]

Legitimacijos samprata redaguoti

Valdžia būtina bet kurioje visuomenėje. Valdžia – tai teisė, suteikta socialiniam subjektui – žmogui Kad valdžia galėtų vykdyti tautos pavestus tikslus, ji turi būti legitimi. Valdžios legitimumas – tai sutarimo lygis tarp valdančiųjų ir valdomųjų subjektų, t. y. piliečių sutikimas, kad juos valdytų būtent tie ir būtent taip, kaip yra nustatyta įstatymu. Legitimacija- valdančiųjų grupių bendravimo su grupėmis, sudarančiomis visuomenę rezultatas. Šiame dialoge, kaip teigia W. Lamentowicz, valdančiosios grupės įrodinėja turinčios teisę valdyti ir pagrindžia šią teisę, kad buvo išrinktos daugumos, kad jie verti pasitikėjimo, kad ta valdžia sėkmingai vadovauja. Legitimacija-tai pasikeitimas reikšmingais signalais tarp norinčių valdyti ir tų, kurie turės paklusti jų valdžiai. Valdžios teisėtumas- to nuolatinio dialogo galutinis rezultatas, tai pavaldinių patvirtinimas, kad galioja teisė valdyti. Santykiai tarp to, kuris disponuoja valdžia, ir to, kuris jam paklūsta, tiesiogiai nepriklauso nuo šių dviejų subjektų pozicijų socialinėje hierarchijoje. Tokiu būdu, būtų neteisinga manyti, kad valdžia koncentruojasi visuomenės ar valdžios viršūnėje. Ji pasiskirsčiusi visuose socialinės hierarchijos lygmenyse.

Maksas Vėberis redaguoti

M. Vėberis skiria 3 legitimaus viešpatavimo tipus:

  1. Legalus autoritetas remiasi racionalumu – tikėjimu nustatytomis taisyklėmis ir teise įsakinėti, kurie pagal šias taisykles užima autoriteto pozicijas. Jei asmuo ar ar asmenys, turintys autoritetines pozicijas, pažeidžia įstatymus, prarandamas tikėjimas jų valdymo legitimumu.
  2. Tradicinis autoritetas remiasi susiformavusių amžinų tradicijų šventumu ir tais, kurių autoritetas kyla iš tų tradicijų. Tradicinei valdžiai bet kokios permainos yra mirtinai pavojingos.
  3. Charizmatinis autoritetas remiasi ištikimybę asmenybei, pasižyminčiai ypatingu šventumu, heroizmu ir išskirtinėmis savybėmis bei tos asmenybės išrasta tvarka.

Visi šie 3 idealūs tipai neegzistuoja grynąja forma. Šiuolaikinėse visuomenėse yra ir tradicinio, ir charizmatinio tipų elementų, nors vyrauja racionalusis – legalusis viešpatavimo bruožai.[2]

Autoritetas ir Legitimumas redaguoti

Autoriteto pamatas yra suverenitetas kaip aukščiausioji galia leisti įstatymus, užtikrinančius tvarką visuomenėje ir apsaugančius jos narius nuo smurto. Autoritetas leidžia žmogui laisvai tvarkyti bet kuriuos reikalus, kol jo veiksmai neprieštarauja bendrai tvarkai. Kadangi autoriteto santykiai yra hierarchiniai jie slepia ir prievartos arba sankcijų panaudojimo galimybę. Taigi autoritetas remiasi ne vien savanorišku paklusnumu. Nors valdančiųjų autoritetas ir pripažįstamas, tačiau tai nereiškia, kad būtina sutikti su jų sprendimais, todėl autoritetas susijęs su žmogaus apsisprendimu paklusti, o ne vien su autoriteto teisės valdyti pripažinimu. Kitaip tariant autoritetas turi būti pripažintas arba legitimuotas.

Suverenitetas ir legitimumas redaguoti

Vienas iš reikšmingiausių bruožų, apibūdinančių žmonių pasirengimą vykdyti valdžios nurodymus, yra suvereniteto supratimas. Suverenitetas – valdžios teisė valdyti tam tikroje teritorijoje, tam tikru laiku. Legitimumas ir suverenitetas tampriai tarpusavyje susiję. Legitimumo netekimas sąlygoja ir valdžios suvereniteto nebuvimą tam tikroje teritorijoje. Ypatingą reikšmę čia turi psichologiniai komponentai – negalima neįvertinti pakitusio žmonių į požiūrio į visuomeninius institutus. Žmonės nepasisako prieš tai, ką mano esant teisingu ir teisėtu. Valdžia yra legitimi, jei valdomieji pripažįsta valdančiuosius ir tai, kaip jie tai daro. Šis pripažinimas yra suprantamas tiek valdomųjų, tiek valdančiųjų. Pirmiesiems atrodo, jei ne teisinga, tai bent natūrali ir pati valdžia, ir su ja susiję institutai, ir ritualai. Antrieji laukia iš valdomųjų paklusimo, taip pat jų veiksmų pateisinimo malšinant ar nuteisiant disidentus, nenorinčius paklusti.

Legitimacijos psichologinis supratimas redaguoti

Žvelgiant iš psichologinės perspektyvos, valdžios legitimumą galima paaiškinti kaip subjektyvų teisumą – patys žmonės, o ne atitinkami juridiniai, religiniai ar tarptautiniai institutai pritaria suteiktai valdymo teisei. Dažnai būna ir taip, kad valdžia yra legitimi, patvirtinta nacionaliniais ar tarptautiniais teisiniais dokumentais, bet patys žmonės jos nepripažįsta. Iš esmės, taip atsitinka kaskart, kai vykdoma revoliucinė arba prievartinė politinio režimo kaita. Legitimumas – būtina valdžios stabilumo ir efektyvumo sąlyga. Tai visų pirma psichologinis supratimas. Jokios tradicijos nepadarys valdžios legitimia, kol šie argumentai nebus įtikinami daugumai, ar bent jau didesnei daliai valdomųjų. Tokiu būdu – valdžios legitimumas – tai žmonių supratimo faktas. Valdžia yra psichinės žmogaus prigimties rezultatas. Bet kai tik valdžios atsiradimas įgauna visuomeninį charakterį, pagrindinis jos tikslas yra tvarkos sukūrimas ir jos palaikymas. Todėl žmonėms visiškai nereikia kurti valdžios. Jiems pakanka ją priimti ir jai paklusti, tuo pačiu nustatant tvarką. Tvarkos ieškojimas dažniausiai lydimas valdžios ieškojimu. Visuomenėje vis labiau įsivyrauja nuomonė, kad vargu ar galima pasiekti tvarkos, jei šalyje nėra stiprios valdžios. Žmonės reikalauja valdžios veiksmų, net jei tie veiksmai ir bus klaidingi. Valdžia reikalauja paklusimo, bet žmonės jai paklusdami, nepaaukoja savo laisvės. Jie, nepaklusdami spontaniškoms jėgoms, paklūsta patys sau, t. y. tam, ką jie pripažino esant neišvengiama ir būtina.

Legitimumas, legalumas ir teisėtumas redaguoti

Gana dažnai legitimumas suprantamas kaip „įstatymiškumas“ ir tapatinimas su „legalumu“. Tačiau legitimumas ir legalumas nesutampa, nes yra skirtingos prigimties. Jei legalumas atspindi formalųjį, valdžios priklausymo teisinėms normoms aspektą, tai legitimumas yra psichologinė charakteristika. Žinoma, legitimumas ir legalumas tarpusavyje susiję, teisinis valdžios pobūdis yra labai reikšmingas formuojant legitimumą. Tačiau legalumas nėra būtina ir pakankama jos sąlyga. W.Lamentowicz.[3] rašo, jog nereikia tapatinti valdžios teisėtumo su legalumu, t. y. tokiomis valdymo priemonėmis, tokiu valdymu, kuris atitinka įstatymus. Valdžios šaltinių legalumas ir valdymas remiantis įstatymais (teisinė valdžia) yra iš legitimacijos pagrindų.

Šaltiniai redaguoti

  1. Politikos mokslų enciklopedinis žodynas VU, 2007.
  2. Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai VU, 2001.
  3. Lamentowicz W. Šių laikų valstybė Alma Litera, 1998.