Vikipedija

Latvijos ir Lietuvos santykiai

Latvijos ir Lietuvos santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Latvijos ir Lietuvos. Oficialūs tarptautiniai dvišaliai santykiai pradėti 1919 m. rugsėjo 8 d., Latvijai pripažinus Lietuvą de facto, praėjus beveik metams po šių valstybių nepriklausomybės paskelbimų, tačiau pirmieji kontaktai tarp šių vienintelių išlikusių baltų tautų siekia senus laikus.

Latvijos–Lietuvos santykiai

Lietuva (oranžinė) ir Latvija (žalia) pasaulio žemėlapyje
 Pagrindinės datos:
 • De jure pripažinimas iš Latvijos pusės: 1921 m. vasario 23 d.
 • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1991 m. spalio 5 d.
 Prekybos apimtys (2020):[1]
 • Lietuva → Latvija: 2,65 mlrd. eur.
 • Latvija → Lietuva: 2,26 mlrd. eur.
 Turistų srautai:
 • Lietuva → Latvija: nėra duomenų
 • Latvija → Lietuva (2020): 70 000[2]

Dabartinė Latvijos teritorija visą 1561–1772 m. laikotarpį (išskyrus trumpą švedų valdymą) priklausė LDK ir Abiejų tautų respublikai. Tarp vėlyvo XVIII a. ir 1918 m. abi šalys priklausė Rusijos imperijai. 1921 m. vasario 12 d. Latvija pripažino Lietuvą de jure.[3] Dar kartą Latvija Lietuvą pripažino 1991 m. rugpjūčio 23 d., pati dar būdama formaliai SSRS sudėtyje, šešta po Moldavijos (SSRS sudėtyje), Islandijos, Danijos, Slovėnijos (Jugoslavijos sudėtyje), Rusijos (SSRS sudėtyje) ir Kroatijos. Tais pačiais metais atnaujinti diplomatiniai santykiai.

Lietuva savo šalies ambasadą turi Rygoje (dabartinis ambasadorius – Antanas Vinkus), o Vilniuje yra įsikūrusi Latvijos ambasada, dabartinis ambasadorius – Hardijs Baumanis.

Šalys turi bendrą 588 km ilgio sieną. Dalis latvių yra lietuvių kilmės. 2018 m. 1,2% (22 831) Latvijos gyventojų buvo lietuviai.[4] 2022 m. Latvijoje gyveno 1361 Lietuvos pilietis[5], trečia gausiausia užsieniečių grupė po Rusijos ir Ukrainos piliečių. 1988–1995 m. Latvijos lietuviai aktyviai dalyvavo Latvijos liaudies fronto veikloje.

Tuo tarpu latvių skaičius tarp Lietuvos gyventojų buvo daug mažesnis - 2021 m. visuotinio surašymo duomenimis siekė 0,06% (1572).[6] 2022 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 1361 Latvijos pilietis.[5]

Santykių istorija redaguoti

Tautų santykiai iki istoriniais laikais ir viduriniais amžiais redaguoti

 
Žemėlapis, vaizduojantis Baltijos kryžiaus žygį 1200-aisiais, kai daugelis baltų tapo Vokiečių ekspansijos aukomis. Lietuviai buvo vieninteliai baltai, kurie išliko nepriklausomi.

Latvių ir lietuvių protėvių – baltų genčių – ryšiai plėtojosi dar iki valstybiniais laikais. Tai rodo kalbiniai, archeologijos ir istorijos duomenys. Nuo 12 a. baltų gentis siejo bendra kova su Kalavijuočių ordinu (1202–37), vėliau su Livonijos ordinu. Lietuvių sukurta valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) – trukdė Livonijos konfederacijos vokiečių valstybėms nutautinti dabartinės Latvijos gyventojus, tapo tam tikru barjeru vokiečių, pirmiausia vokiečių valstiečių, emigracijai į jų žemes, skatino jų priešinimąsi pavergėjams. Per tas kovas dalis dabartinės Latvijos teritorijos genčių kurį laiką buvo prisidėjusios prie LDK. Po 1279 Aizkrauklės mūšio žiemgalių kunigaikštis Nameisis pripažino Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio viršenybę ir tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarybos nariu. Keliose Žiemgalos pilyse stovėjo lietuvių įgulos. Lietuvos didieji kunigaikščiai Traidenis, Butigeidis ir net vėlesni Lietuvos valdovai (pvz., Gediminas) savo titulatūroje naudojo ir Žiemgalos kunigaikščio titulą. 1281–1313 LDK valdė Daugpilį, žemes iki Dauguvos ir jo apylinkėse. Per 13 a. kovas su Livonija daug kuršių, žiemgalių, sėlių ir kitų genčių narių iš dabartinės Latvijos teritorijos persikėlė į Lietuvą, sustiprino jos ekonominį ir karinį potencialą, ilgainiui įsiliejo į besiformuojančią lietuvių tautą. Manoma, į jų vietą kėlėsi latgaliai, taip plėtėsi latvių teritorija ir ėmė kurtis jų tauta.

Nuo 13 a. Ryga buvo svarbi LDK prekybos partnerė, per ją vyko didelė dalis užsienio prekybos. Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytenis, Gediminas, vėliau Vytautas ir kiti, siekdami susilpninti Livonijos konfederaciją, rėmė Rygos arkivyskupo kovą su Livonijos ordinu dėl teisės valdyti Rygą ir Rygos miestiečių kovą dėl pažeidžiamų jų savivaldos teisių. Per 13 a.–15 a. pradžios kovas tarp Livonijos ir Lietuvos valdų susidarė platus menkai gyvenamų arba negyvenamų žemių, apaugusių mišku, ruožas, vadinamoji dykra. 15 a.–16 a. pradžioje Lietuvos valstiečiai per vidinę kolonizaciją daugelį to ruožo miškų pavertė dirbama žeme, įkūrė ir kaimų; lietuvių valsčiai natūraliai plėtėsi į šiaurę (tarsi ilgėjo). Iš šiaurės pietų link tą patį darė latvių valstietija. Ilgainiui nusistojusią Lietuvos ir Livonijos valdų sieną rodo 1529 sutartis. Pagal ją, kai kurios dabartinės Pietų Latvijos vietovės priklausė LDK; siena nustatyta į šiaurę nuo dabartinių Rokiškio (Susėjos upe), Pasvalio (Nemunėliu iki Luopgalės), Pakruojo, Joniškio, Naujosios Akmenės rajonų (vėliau su 1529 nustatyta siena daug kur sutapo Kauno gubernijos šiaurine riba; gubernijai priklausė Aknysta, Grendza, Neretos, Skyronys, Ukrai, kitos lietuvių arba mišrios gyvenvietės).[7]

Santykiai Tautų pavasario metu redaguoti

 
Lietuvių (Littauer) ir latvių (Eigentliche Letten) žemės, 1847 m. Heinrich Berghaus etnografinis žemėlapis. Raudona linija žymi sieną tarp Vokietijos ir Rusijos.

Tiek latvių, tiek lietuvių tarpe kylant tautinės savimonės idėjoms, santykių būta ne tokių glaudžių kaip tarp lietuvių ir baltarusių dėl skirtingos istorijos (Baltarusija buvusi viena pagrindinių LDK narių). Kita vertus, intensyvus bendravimas tarp lietuvių ir latvių vyko Rusijos universitetuose, taip pat Latvijos miestuose tokiuose kaip Ryga ir Liepoja, kuriuose daugiausia dėl darbo fabrikuose galimybių gyveno nemaža dalis lietuvių. Nepaisant kaimynystės, istoriškai santykiai tarp lietuvių ir latvių buvo ne tokie glaudūs kaip su lenkais, gudais ar vokiečiais, tačiau abipusis susidomėjimas išaugo per Tautų pavasarį, po kurio vis dažniau prisimintas kalbinis panašumas.

Plėtojantis pramonei XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje išaugo lietuvių imigracija į Latviją. Ieškoti darbo ir mokytis lietuviai vyko į Rygą, Liepoją, Bauskę, Mintaują, Ventspilį, kt. miestus

Santykiai nepriklausomybės kovų metu (1918–1920 m.) redaguoti

 
Lietuvių ir Latvių etnines žemes 1918 m. vaizduojantis žemėlapis. Pagal Leibnico asociaciją.

Nepaisant to, kad tiek lietuviai, tiek latviai siekė nepriklausomybės, santykius temdė nedideli teritoriniai ginčai. Be to, lietuviai lenkus nepriklausomybės kovose matė kaip savo priešus, latviai – daugiau kaip sąjungininkus, kurie prisidėjo prie pergalių prieš Raudonąją Armiją (nors būta kivirčų dėl Lenkijos pretenzijų į Latgalą). Teritoriniai ginčai visumoje nebuvo reikšmingi, tačiau vis dėlto viename mūšyje lietuviams ir latviams teko vieną kartą kautis skirtingose pusėse – Daugpilio mūšyje dėl Lietuvos teritorinių ambicijų į Daugpilį. Požiūris į santykius su Lenkija buvo taip pat viena iš priežasčių, neleidusių šalims labai glaudžiai bendradarbiauti didžiąją tarpukario dalį.

Vis dėlto dėl bendro priešo Raudonosios Armijos, bendradarbiavimo būta dar vykstant nepriklausomybės kovoms. 1919 m. vasarį Latvijos ministras pirmininkas K.Ulmanis pasirašė sutartį su Lietuvos pramonės ir prekybos banku, o kovo mėn. sutarta dėl 5 milijonų markių paskolos iš Lietuvos. Už tai lietuviams buvo ypatingomis sąlygomis pagerinta prieiga prie Liepojos uosto, kas buvo itin reikšminga valstybei, tuo metu dar neturėjusiai priėjimo prie jūros.

Santykiai tarpukario laikotarpiu po viena kitos pripažinimo (1920–1940) redaguoti

 
Latvijos ambasados vietą tarpukariu žymintis paminklas Vytauto pr. ir Kęstučio gatvių sankryžoje Kaune.

Latvija konsulatą Klaipėdoje įsteigė dar 1920 m., kai Klaipėdos kraštas priklausė Ambasadorių konferencijai (t. y., priskirtas Prancūzijai). Išsprendus teritorinius ginčus santykiai tarp dviejų valstybių pradėjo šilti ir tarpukariu buvo geri. Nors rimtai nesvarstyta, tarp dalies to meto intelektualų lietuvių buvo populiari lietuvių ir latvių valstybių sąjunga. Šiai idėjai Lietuvoje pritarė Jonas Šliūpas, siūlęs bendrą valstybę, taip pat Kazys Pakštas, Petras Vileišis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Oskaras Milašius, Stasys Šalkauskis ir kiti, Latvijoje – nacionalinis poetas Rainis.[8] Kita vertus, Latvijoje ir Estijoje idėjos apie Baltijos vienybę buvo populiaresnės – vienas idėjos pagrindinių skatintojų – užsienio reikalų ministras Zigfrydas Meierovicas, jau pirmaisiais metais kalbėjęs apie Baltijos Antantės būtinybę.

1921 m. galop buvo išspręsti teritoriniai ginčai tarp dviejų valstybių ir pasirašyta sienos sutartis. Pagal sutartį Lietuva gavo Šventosios–Palangos pajūrio ruožą, Latvija – dalį šiauriausių Lietuvos gyvenviečių, taip pat – ginčytinų teritorijų (Aknysta, Budbergio valsčius). Latvijai teko didesnis plotas, nes pajūrio teritorija laikytina vertingesne nei žemyninė. Kita vertus, Mažeikiai po tarptautinės komisijos sprendimo liko Lietuvai, Latvijai – teritorijos Alūkstos apskrityje.

Po sienų nustatymo dvišaliai santykiai netruko vystytis tinkama linkme, nes tiek Lietuva, tiek Latvija buvo suinteresuotos glaudžiai bendradarbiauti. 1924 m. buvo bandyta spręsti lietuvių mokyklų Latvijoje klausimą, kuris liko neišspręstas. Po 1926 m. tautininkų perversmo ministro pirmininkui užėmus Augustinui Voldemarui, labai kritiškai vertinusiam glaudesnius santykius su kitomis Baltijos valstybėmis, santykiai atvėso.[9] Santykiai vėl ėmė taisytis 1929 m., pasikeitus premjerui. Siekta normalizuoti prekybinius santykius ir 1929 m. pradėtas svarstyti prekybos sutarties su Latvija projektas.

1931 m. sausio 24 d. Lietuvos ministras pirmininkas Juozas Tūbelis su oficialiu vizitu lankėsi Rygoje. Tarpukariu tiek Lietuvoje veikė aktyvi latvių, tiek Latvijoje veikė aktyvi lietuvių bendruomenė. XX a. trečiajame dešimtmetyje Latvijoje gyveno 25000 lietuvių bendruomenė, Lietuvoje – 16000 latvių bendruomenė. Siekiant palankiausių sąlygų viena kitos diasporų atžvilgiu premjero J. Tūbelio vizito metu tarp abiejų valstybių pasirašyta Lietuvos ir Latvijos mokyklų konvencija. Lietuvai tai buvo vienintelis tokio pobūdžio tarpvalstybinis susitarimas.[9] 1931 m. Latvijos didžiuosiuose miestuose veikė šešios lietuviškos mokyklos – 4 Rygoje ir po vieną Liepojoje ir Mintaujoje. Tuo tarpu Žiemgaloje, kur gyveno beveik pusė Latvijos lietuvių diasporos, veikė tik viena savivaldybės išlaikoma mokykla Indicoje, trijų lietuviškų mokyklų būta privačių, o penkiose latviškose buvo taip pat mokoma lietuvių kalbos, buvo pateikti prašymai steigti aštuonias naujas lietuvių mokyklas Žiemgaloje ir Latgaloje. Lietuvos pasiuntinio buvo skųstasi dėl Latvijos valdžios nenoro steigti lietuviškų mokyklų Latgalos regione.[10]

Ginčų dėl konvencijos ir lietuviškų mokyklų plėtros toliau kilo Latgalos regione. Konsulo Daugpilyje M. Savickio teigimu, „Lietuvos pasieny dedama pastangų greičiau pasiekti tikslo: paversti ten gyvenančius – latviškai galvojančiais piliečiais“.[11] 1932 m. Latvijos švietimo ministerijai buvo pateikta 17, Lietuvos švietimo ministerijai – 13 prašymų steigti atitinkamai lietuvių ir latvių mokyklas, tačiau abi pusės buvo patenkinusios tik po vieną prašymą ir skundėsi kitos pusės nenoru vykdyti konvenciją.

1932 m. spalio pabaigoje Latvijoje jau veikė viena privati pradinė ir 10 valdžios išlaikomų lietuvių mokyklų, dar trijose latvių mokyklose lietuvių tautybės vaikai buvo mokomi lietuvių kalbos, Lietuvoje – 11 valdžios išlaikomų latviškų mokyklų ir viena, kur latvių tautybės vaikai buvo mokomi latvių kalbos.[12] 1932 m. lapkričio 10 d. Latvijos pasiuntinybės pasiūlymas steigti abiejų šalių švietimo ministerijų atstovų komisiją tautinėms mokykloms Lietuvos buvo atmestas, vietoje to įteikta nota dėl Konvencijos vilkinimo. Latvijos atstovai į tai taip pat atsakė nota kaltindami Konvencijos vilkinimu.

Latvijos pusės pasiūlymas dėl komisijos vėl buvo peržiūrėtas ir priimtas jau 1933 m. pavasarį.[13] Griežtos linijos šalininką B. Dailidę pasiuntinio vietoje pakeitė Juozas Urbšys, vėl buvo atsargiai imta svarstyti Baltijos valstybių sąjungos idėja. Suformuota komisija aplankė visas latvių mokyklas Lietuvoje ir lietuvių mokyklas Rytų Latvijoje. Lietuvių atstovai buvo nepatenkinti Konvencijos vykdymu Rytinėje Latvijoje ir reikalavo ištaisyti trūkumus. 1934 m. balandžio 26–28 d. mišri komisija posėdžiavo Rygoje ir per tris dienas priėmė keliolika su švietimu susijusių bendrų nutarimų.

 
Moters figūra Laisvės paminklo viršūnėje sukurta pagal Rygoje gyvenusios lietuvės Mildos Jasikienės modelį. Latviai statulą paprastai ir meiliai vadina „Milda“.[14][15][16]

1934 m. Latvijoje įvykdžius valstybinį perversmą ir į valdžią atėjus Karliui Ulmaniui, palaikiusiam sulatvinimo politiką, didesnės įtakos lietuvių diasporos švietimui tai nepadarė, ypač už Latgalos ribų (išimtis – Alūkstos apylinkės, iš kur lietuviai buvo iškeldinti). Nuo didesnės neigiamos įtakos veikiausiai apsaugojo 1934 m. rugsėjo 12 d. galop Ženevoje pasirašyta Baltijos valstybių santarvės ir bendradarbiavimo sutartis. Vis dėlto jau 1935 m. abi pusės pažėrė viena kitai kaltinimų dėl mokyklų konvencijos nevykdymo. Nepaisant mišrios komisijos posėdžiavimo Kaune, situacija nepagerėjo, o Lietuvos konsulo Daugpilyje teigimu, Latgaloje tik blogėjo.[17] 1935 m. spalį Latvijos atstovai, siekdami paspausti lietuvius dėl Konvencijos vykdymo neoficialiai grasino denonsuoti Konvenciją,[18] grasinimų nutraukti Konvenciją būta ir daugiau, pvz., 1936 metais. Siekdami nuramdyti Latvijos kolegas, švietimo ministerija – po galimai sąmoningo vilkinimo 1935 m. lapkričio 1 d. atidaryta nauja latvių mokykla Totorkalnyje. Tuo tarpu Latvijoje 1935 m. naujų lietuviškų mokyklų neatidaryta. 1936 m. rugsėjo 9 d. Latvija galop nutraukė Mokyklų konvenciją tiek su Lietuva, tiek su Estija, motyvuodama tuo, kad tai tik blogina santykius dėl atsiradusios trinties, taip pat dėl nuolatinių vokiečių ir lenkų mažumų priekaištų Latvijos valdžiai.[19]

Po Konvencijos nutraukimo atsirado prielaidos latvinimui, Latvijos valdžia neneigė, jog ateityje besitikinti vis mažesnės lietuvių bendruomenės Latvijoje, kaip ir Lietuvoje – vis mažesnės latvių bendruomenės,[20] nors Lietuvos (ir Estijos) neskubino konvencijos denonsuoti. 1936 m. gruodį vykusioje eilinės Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrų konferencijos dienotvarkėje klausimo dėl konvencijos nebuvo. Lietuva denonsavimui nenoromis pritarė tik 1937 m. pavasarį. Vietoje to įsipareigota išlaikyti status quo. 1939 m. Latvijoje veikė 11 pagrindinių lietuvių mokyklų, Rygos lietuvių gimnazija ir 8-iose latvių mokyklose lietuvių tautybės vaikams buvo dėstoma lietuvių kalba,[21] susidurta su tokiomis pat problemomis Daugpilyje kaip ir anksčiau.

Santykiai okupacijų metais redaguoti

 
Lietuvos nepriklausomybės diena Šiauliai, Lietuva. Renginyje dalyvauja Latvijos politinė partija Tėvynei ir Laisvei/LNNK 1990m.

Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą ir Latviją ir didelei daliai vietinių gyventojų pasitraukus į Vakarus, vyko gan aktyvus politinis ir kultūrinis bendradarbiavimas tarp lietuvių, latvių, taip pat estų išeivių. Dar 1946 m. Hamburge karo pabėgėlių buvo įkurtas Pabaltijo universitetas. Universitetas veikė iki 1949 m., dekanų tarpe buvo tiek latvių, tiek lietuvių. Bendradarbiavimas, nors nedidelio masto, vyko ir okupuotose valstybėse – yra žinių, kad Rokiškio krašto partizanai 1944 m. pabaigoje pasitraukė į Latvijos miškus ir kurį laiką šliejosi prie latvių partizanų. Kitas miško brolis Juozas Streikus dažnai veikė išvien su Jekabpilio ir Aknystos vietovėse besibazuojančiais latvių partizanais, siekė apsijungimo tarp latvių ir lietuvių partizanų. Alūkstėje veikė Zarasų krašto partizanai[22].

1955 m. Stepono Kairio iniciatyva JAV buvo organizuota Lietuvos, Latvijos ir Estijos socialdemokratų konferencija.

Santykiai tarp okupuotų Baltijos šalių buvo mažiau glaudūs, tačiau 1979 m. lietuvių, latvių ir estų disidentams pavyko pasirašyti memorandumą, smerkiantį Molotovo-Ribentropo paktą. Nors dauguma signatarų buvo lietuviai, antrą didžiausią dalį sudarė latviai.

SSRS ėmus vadovauti Michailui Gorbačiovui ir ėmus demokratizuoti SSRS, tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje įsikūrė nepriklausomybės siekiančios organizacijos – Sąjūdis ir Latvijos liaudies frontas. Jos glaudžiai tarpusavyje bendradarbiavo. Vilniaus sporto rūmuose vykstant Pirmajam Sąjūdžio suvažiavimui 1988 m. spalio 22–23 dienomis, jame kalbėjo ir Latvijos liaudies fronto atstovas Janis Gaigals.[23] Kiek anksčiau Lietuvos, Latvijos ir Estijos žalieji ir Sąjūdis surengė bendrą protesto akciją „Apkabinkime Baltiją“, kurioje dalyvavo apie 100 tūkst. Žmonių. Sąjūdžio mitinguose minioje nebuvo neįprastos Latvijos tautinės vėliavos.

1988 m. lapkričio 8 d. Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybininkai Rygoje nutarė priešintis SSRS Konstitucijos pataisų projektui ir rinkti parašus prieš. Tai davė rezultatų, nes Lietuvoje pasirašė 1,8 mln., Latvijoje – 1,1 mln., Estijoje – beveik 1 mln. žmonių.[24] Parašai perduoti SSRS AT priimamojo atstovams.

1989 m. gegužės 12–14 d. Sąjūdžio ir Latvijos, Estijos liaudies frontų atstovai susirinko į Baltijos Asamblėją Taline, kur diskutuota dėl ekonominio savarankiškumo ir suvereniteto siekio, paskelbtos kelios rezoliucijos, pirmąkart paminėtas nepriklausomybės siekis,[25] judėjimų pirmininkų pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, įsteigta Baltijos Taryba. Būtent Baltijos Taryba liepos 15 d. priėmė nutarimą nutiesti „gyvąją grandinę“ nuo Talino iki Vilniaus ir ją pavadinti Baltijos keliu. Šis nutarimas praktiškai realizuotas 1989 m. rugsėjo 23 d. – 650 km nusidriekusioje grandinėje stovėjo 2 mln. lietuvių, latvių ir estų.

SSRS liaudies deputatai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos 1989 m. rugsėjo 30 d. įkūrė Baltijos parlamentinę grupę su tikslu koordinuoti vieningus veiksmus parlamentiniu keliu siekiant Baltijos valstybių nepriklausomybės.

Lietuvai jau atkūrus nepriklausomybę, o Latvijai ir Estijai paskelbus suvereniteto aktus, 1991 m. kovo 17 d. SSRS vyko SSRS referendumas dėl federacijos atnaujinimo, kurį boikotavo visos Baltijos šalys.

Santykiai tarp atkurtos Lietuvos Respublikos ir Latvijos (1991 m.–dabar) redaguoti

 
Baltų vienybės diena Kuldygoje su Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Inara Mūrniece 2021m. Rugsėjis

1921 m. sienų įstatymu numatyta valstybės siena atkurta 1993 m. birželio 29 d. „Sutartimi dėl valstybės sienos atstatymo tarp Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos“. Nuo to laiko tarp valstybių buvo pasirašytos dar 21 dvišalė sutartis.

Baltų vienybės diena minima kasmet rugsėjo 22 d.

Nepaisant išoriškai gerų santykių, kultūrinis bendradarbiavimas išlieka gan vangus, šalių ministrai kartais visai nederina užsienio politikos.[26] Politiškam bendradarbiavimui yra įkurta Baltijos Asamblėja. Švenčiant Lietuvos ar Latvijos nepriklausomybės dienas, paprastai pakeliamos visų trijų Baltijos šalių vėliavos, dažnai dalyvauja visų trijų Baltijos šalių prezidentai.

Abiejų šalių ekonominiai rodikliai – panašūs. Latvija ir Lietuva pagal plotą viena kitai yra panašiausios valstybės (Latvijos plotas – 64 589 km², Lietuvos – 65 300 km²).

Švietimo, mokslo ir technologiniai mainai redaguoti

Tarpukario laikotarpiu Studentų atstovybės iniciatyva būta studentų mainų tarp Latvijos ir Lietuvos – lietuviai iš Vytauto Didžiojo universiteto vykdavo atlikti praktikos į latviškas įmones, latvių studentai – į lietuviškas. Lietuviams stipendijas skirdavo Lietuvos Susisiekimo, Vidaus reikalų ir kitos ministerijos.[27]

Latvijoje veikia lituanistikos specialistus rengianti aukštojo mokslo institucija – Latvijos universiteto Latvistikos ir baltistikos skyriaus Lituanistikos centras. Analogiškai Vytauto Didžiojo universitete Lietuvoje veikia Letonikos centras.

Vyksta nemažai akademinių mainų tarp Latvijos ir Lietuvos universitetų.

Ekonominis bendradarbiavimas redaguoti

Prekybos balanse vyrauja eksportas iš Lietuvos į Latviją. 2016 m. prekybos apyvarta tarp šalių siekė 4,21 mlrd. eurų. Latvija yra ketvirta pagal apimtį prekybos partnerė.

  • Eksportas sudaro 2,23 mlrd. eurų; Latvija yra eksporto partnerė nr. 2
  • Importas sudaro 2,69 mlrd. eurų; Latvija yra importo partnerė nr. 4. Daugiausiai importuojama elektros mašinos ir įrenginiai, mineralinis kuras, mineralinės alyvos. Taip pat reikšmingą importo dalį sudaro mašinos ir mechaniniai įrenginiai, antžeminio transporto priemonės, medikamentai.

Žinomiausi Latvijos investuotojai Lietuvoje – „airBaltic“, „BTA draudimas“, „Citadele bankas“, „Baltic Media Alliance“.

Pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį Latvija yra 14-a (investicijos siekia 247,82 mln. eurų). Savo ruožtu Lietuvos tiesioginių Lietuvos investicijų užsienyje dydis Latvijoje – trečias (investicijos siekia 327,52 mln. eurų).[28]

Metai 2016 2017 2018 2019 2020
Eksportas į Latviją (mlrd. eur.) 2,23 2,62 2,77 ? 2,65
Importas iš Latvijos (mlrd. eur.) 1,99 2,05 2,21 ? 2,26

Pilietiniai mainai redaguoti

Metai 2016[29] 2020[30] 2021[31] 2022[5]
Latvijos piliečių skaičius Lietuvoje 955 1423 1205 1361
Metai 2016[29] 2019[30] 2020[31] 2021[5]
Lietuvos piliečių skaičius Latvijoje 4570 5146 5134 5101

Pasiuntinių sąrašas redaguoti

Pasiuntiniai Latvijoje redaguoti

Pasiuntiniai Lietuvoje redaguoti

Latvijos ordinų kavalieriai lietuviai ir Lietuvos ordinų kavalieriai latviai redaguoti

Už nuopelnus Lietuvai nuo 1992 m. iki 2021 m. gruodžio apdovanoti 86 Latvijos piliečiai (įteikti 93 medaliai)[33].

Apdovanotųjų lietuvių sąrašas nėra pilnas.

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Latvija, Dvišalė prekyba (2020) Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto., LR Užsienio reikalų ministerija
  2. ↑ „Latvija“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas originalas 2021-11-21. Nuoroda tikrinta 2021-11-21. {{cite web}}: Cite has empty unknown parameter: |4= (pagalba)
  3. ↑ Lietuvos pripažinimas de facto ir de jure
  4. ↑ „Meklēt | Oficiālās statistikas portāls“. Data.csb.gov.lv. Nuoroda tikrinta 2022-03-20.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Migracijos metraštis 2021 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  6. ↑ „Gyventojų ir būstų surašymai – Oficialiosios statistikos portalas“.
  7. ↑ „Latvijos ryšiai ir santykiai su Lietuva“. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
  8. ↑ [1]
  9. ↑ 9,0 9,1 Dangiras Mačiulis. 1931 m. Lietuvos ir Latvijos mokyklų konvencija ir lietuvių mokyklų padėtis Latvijoje
  10. ↑ Lietuvos pasiuntinybės Latvijoje 1931 10 05 raštas Lietuvos užsienio reikalų ministrui, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1859, l. 322–327
  11. ↑ Lietuvos konsulo Daugpilyje 1932 02 09 pranešimas Lietuvos pasiuntinybei Rygoje, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1859, l. 267–279
  12. ↑ Pro memoria Lietuvos-Latvijos mokyklų konvencijos vykdymo reikalu, Kaunas, 1932 10 24, ibid., l. 252–256
  13. ↑ Lietuvos pasiuntinybės Latvijoje pastabos dėl 1932 12 19 Latvijos verbalinės notos mokyklų konvencijos klausimu 1933 04 12, ibid., l. 114
  14. ↑ Kalnins, Ojars (August 16, 2001). „More than just a monument“. The Baltic Times.
  15. ↑ Juozaitis, Arvydas (November 22, 2011). „Tėvynė ir Laisvė“. Alkas.lt.
  16. ↑ ARVĪDS JOZAITIS, Rīga - cita civilizācija (Ryga - niekieno civilizacija)
  17. ↑ Lietuvos konsulo Daugpilyje 1935 10 17 pranešimas Lietuvos URM, ibid., l. 59–62
  18. ↑ Lietuvos užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio 1935 10 18 pro memoria apie 1935 10 08 įvykusį pasikalbėjimą su Latvijos pasiuntiniu Lietuvoje, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1622, l. 57; Lietuvos pasiuntinio Latvijoje 1935 10 24 pranešimas Lietuvos URM, ibid., l. 51–52
  19. ↑ Lietuvos pasiuntinybės Latvijoje 1936 08 29 pranešimas Lietuvos URM, ibid., l. 206
  20. ↑ Lietuvos pasiuntinio Latvijoje 1936 09 10 pranešimas Lietuvos URM, ibid., l. 163–164]
  21. ↑ Latvijos lietuvių kalendorius 1939 metams, Ryga, 1939, p. 41
  22. ↑ Povilas Gaidelis. Likimo sesės ir broliai. Latvių ir lietuvių partizanų bendra kova su okupantais. Archyvuota kopija 2016-06-17 iš Wayback Machine projekto.
  23. ↑ [https://web.archive.org/web/20181023121840/http://valstybingumas.lt/LT/saltiniu-apzvalga/Sajudis-1988-1990/Puslapiai/default.aspx Archyvuota kopija 2018-10-23 iš Wayback Machine projekto. Sąjūdis 1988–1990 m. Lietuvos Respublikos Seimas]
  24. ↑ V. Čepaitis, Sąjūdžio politinės akcijos, Kelias į Nepriklausomybę: Lietuvos Sąjūdis 1988–1991, sud. B. Genzelis ir A. Rupšytė, Kaunas, 2010, p. 79.
  25. ↑ V. Čepaitis, Su Sąjūdžiu už Lietuvą nuo 1988 06 03–1990 03 11, Tvermė, 2007, p. 241–242.
  26. ↑ Latviai rankos Lietuvai neišties: viskas dėl pinigų. delfi.lt
  27. ↑ Studentų gyvenimas tarpukariu: „karvė ar studijos?“, išradingi „versliukai“ ir noras maištauti. delfi.lt
  28. ↑ Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Dvišaliai ekonominiai ryšiai su Latvija Archyvuota kopija 2018-12-03 iš Wayback Machine projekto.
  29. ↑ 29,0 29,1 Migracijos metraštis 2015 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  30. ↑ 30,0 30,1 Migracijos metraštis 2019 Archyvuota kopija 2022-09-20 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  31. ↑ 31,0 31,1 Migracijos metraštis 2020 Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  32. ↑ [2] Archyvuota kopija 2021-08-13 iš Wayback Machine projekto. (Ambasados Latvijoje inf.)
  33. ↑ Apdovanotų asmenų duomenų bazė Archyvuota kopija 2020-10-15 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

Taip pat žiūrėkite redaguoti

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Latvijos_ir_Lietuvos_santykiai&oldid=7242069"