Landsknechtai
Landsknechtai (vok. landsknecht, Land 'šalis' + Knecht 'samdinys') – XVI a. - XVII a. samdyti pėstininkai.
Pirmą kartą XV a. pabaigoje landsknechtais pavadinti Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimiliano I už algą tarnauti Nyderlanduose pašaukti vyrai. Turėjo vykdyti tik policines funkcijas, bet iš tikrųjų perėmė šveicarų karinio mokymo ir kovos būdus. Nuo XVI a. landsknechtų samdinių turėjo Austrija, Ispanija, Prancūzija ir kitos valstybės. Samdiniai tarnavo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje. Jie sudarė didelę Europos valstybių pėstininkų dalį.
Į landsknechtų kariuomenę verbavosi nuskurdę bajorai, amatininkai, valstiečiai ir miestiečiai. Landsknechtų pulką sudarė 10-15 taktinių vienetų, vadinamų vėliavų, po 300-400 žmonių kievienoje. Kiekviena landsknechtų formuotė turėjo savitus kovos būdus, bet dažniausiai buvo kovojama glausta didelės keturkampės kolonos formos kovos rikiuote. Jie buvo gerai parengti kariai, bet dažnai nedrausmingi, į karą vykdavo su šeimomis. Po Trisdešimties metų karo (1618–1648 m.) pradėjus kurti reguliariąsias nacionalines kariuomenes, landsknechtai išnyko.[1]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Valdas Rakutis. Landsknechtai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 494 psl.