Lamokėlių šv. Jurgio koplyčia
56°01′08″š. pl. 24°48′13″r. ilg. / 56.0188°š. pl. 24.8037°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Panevėžio |
| Dekanatas | Biržų |
| Savivaldybė | Biržų rajonas |
| Gyvenvietė | Lamokėliai |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta (įrengta) | 1928 m. |
Lamokėlių šv. Jurgio koplyčia – kapinių koplyčia, esanti Lamokėlių kaime, Vabalninko seniūnijoje, Biržų rajone, 5,5 km į šiaurės rytus nuo Vabalninko, prie kelio 1308 Biržai–Geidžiūnai–Vabalninkas , šalia Meilūnų. Pastatyta vietinių gyventojų 1726 m. Perstatyta 1928 m.
Priklauso Vabalninko Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijai[1], įtraukta į turistinį maršrutą „Biržų krašto medinės bažnyčios ir koplyčios“.[2] Koplyčia veikianti. Vyksta dveji tradiciniai atlaidai – šv. Jurgio ir šv. Pranciškaus rudenį. Koplyčioje virš altoriaus kabo šv. Jurgį vaizduojantis nežinomo autoriaus paveikslas. Gretimus paveikslus bei kelias skulptūrėles koplyčiai padovanojo vietiniai gyventojai. Smulkiai kryželiu siuvinėtas Marijos atvaizdas – Genės Grubinskienės kūrinys.
Istorija redaguoti
XVII–XVIII amžių sandūroje Vabalninko parapija buvo labai didelė. Esant blogiems keliams, ypač pavasario ir rudens polaidžių metu, buvo labai sunku pasiekti bažnyčią, į kurią dažnai reikdavo klampoti po keliolika kilometrų. Tuo metu apylinkės gyventojai stengdavosi pasistatyti kaimų koplyčias (dažniausiai ant kapinaičių), kuriose retkarčiais būdavo laikomos pamaldos, pašarvojami numirėliai, meldžiamasi gegužinių pamaldų metu.
Viena iš tokių koplyčių stovi Lamokėlių kapinėse. Ji vadinama Šv. Jurgio vardu. Pasak legendos, ankstų rytą vieškeliu ėjusi mergaitė pamatė ant kalnelio stovintį raitelį ant balto žirgo. Visi nutarė, kad tai buvo pasirodęs šv. Jurgis ir nurodė koplyčios statymo vietą. Ant to kalnelio parapijos žmonės ir pastatė koplyčią, kurią pavadino šv. Jurgio vardu. Ir nuo tos dienos buvo pradėtos švęsti Jurginės pamaldos, o vėliau rudenį Šv. Pranciškaus kermošius.[3]
Dabartinė koplyčia redaguoti
Dabartinė koplyčia pastatyta 1928 m. Šioji koplyčia – trečioji. Prieš tai stovėjusi buvo dengta šiaudais, apskrito daugiakampio plano. Apie kitą, pačią pirmąją žinių nebeišlikę.[4] Senoji prastovėjo apie 200 metų, tačiau buvo jau labai prastos būklės, todėl teko ją nugriauti ir toje pat vietoje pastatyti naują, visai kitokį statinį. Lėšas sudėjo gretimų Meilūnų ir Lamokėlių gyventojai. Buvo pakviesti meistrai Šileika ir Lekarauskas iš Vabalninko. Jiems statybose talkino abiejų kaimų vyrai. Koplyčia buvo pastatyta ant akmeninių pamatų, kartu sumūryta ir akmeninė tvora, gerokai praplėtusi buvusias kapinių ribas į nuokalnės pusę. Anksčiau buvo laidota tik visai šalia šiaudais dengtosios koplyčios.
Į pamaldas koplyčioje gausiai rinkdavosi Lamokų, Lamokėlių, Meilūnų, Šalnių gyventojai, būdavo užsakytos mišios už kurį nors kaimą. Anuomet gyvavo tradicija po mišių visu būriu nusifotografuoti šalia koplyčios. Tam reikalui parapijiečiai iš anksto kviesdavosi fotografą J. Daubarą iš miesto. Kai kas tebeturi šio laikotarpio nuotraukų su fotografo štampu.[4]
Lamokėlių koplyčia veikė visą sovietmetį, nebuvo uždaryta. Pastato vidaus remontą spėta padaryti prieš pat kolūkių griūtį, kolūkio lėšomis.[4] Sienos ir skliautai iki pat viršaus buvo iškalti geromis storomis lentomis.
Varpas redaguoti
Senojoje koplyčioje varpas[5] kabėjo iki Pirmojo pasaulinio karo. „Zvaninyku“ buvo Bernotas, skambinęs kam gimus ar mirus, varpu kvietęs į mišias. Prasidėjus karui žmonės nutarė varpą apsaugoti jį nukabinę ir užkasę miškelyje netoli koplyčios. Naujai pastatytoje koplyčioje varpinės nebebuvo, tačiau jam vieta buvo pritaikyta akmeninių vartų arkoje. Čia tarpukariu varpas ir kabojo. Užėjus Antrajam pasauliniam karui varpas vėl buvo nukabintas ir užkastas. Praūžus karui, kai visa nusistovėjo, varpas buvo gražintas prie koplyčios. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos metais prasidėjus metalų vagystėms, varpas vėl buvo nukabintas ir paslėptas, nes tarpuvartėje žemai kabojęs instrumentas buvo nesaugus. Jis buvo padėtas saugoti pas vietos gyventoją. Varpas nėra didelis, maždaug didesnio kibiro apimties. 2020 m. duomenimis, varpas buvo prižiūrėtas, nušveistas ir perdažytas, buvo ruošiamasi įrengti vietą jam pakabinti koplyčioje.[4]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Vabalninko Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapija Archyvuota kopija 2010-06-18 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Biržų TIC maršrutai Archyvuota kopija 2014-10-29 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Turgūs ir kermošiai Biržuose. Lamokėliai, Gedžiūnai
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Nutilęs varpas laukia savo valandosArchyvuota kopija 2021-07-18 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ „Objekto Nr. 15345 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.