Lamokėlių koplyčia

koplyčia Lietuvoje

Koordinatės: 56°01′08″š. pl. 24°48′13″r. ilg. / 56.018808°š. pl. 24.803744°r. ilg. / 56.018808; 24.803744

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Lamokėlių koplyčia
Lamokėlių koplyčia, priekis.JPG
Vyskupija Panevėžio
Dekanatas Biržų
Savivaldybė Biržų rajonas
Gyvenvietė Lamokėliai
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta 1928 m.

Lamokėlių Šv. Jurgio kop­ly­čia – kapinių koplyčia, esanti Lamokėlių kaime, Vabalninko seniūnijoje, Biržų rajone, 5,5 km į šiaurės rytus nuo Vabalninko, prie kelio  1308  BiržaiGeidžiūnaiVabalninkas , šalia Meilūnų. Pastatyta vietinių gyventojų 1726 m. Perstatyta 1928 m.

Galinis fasadas

Priklauso Vabalninko Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijai[1], įtraukta į turistinį maršrutą „Biržų krašto medinės bažnyčios ir koplyčios“.[2] Koplyčia veikianti. Vyksta dveji tradiciniai atlaidai – Šv. Jurgio ir Šv. Pranciškaus rudenį. Koplyčioje virš altoriaus kabo šv. Jurgį vaizduojantis nežinomo autoriaus paveikslas. Gretimus paveikslus bei kelias skulptūrėles koplyčiai padovanojo vietiniai gyventojai. Smulkiai kryželiu siuvinėtas Marijos atvaizdas – Genės Grubinskienės kūrinys.

IstorijaKeisti

XVII–XVIII am­žių san­dū­ro­je Va­bal­nin­ko pa­ra­pi­ja bu­vo la­bai di­de­lė. Esant blo­giems ke­liams, ypač pa­va­sa­rio ir ru­dens po­lai­džių me­tu, bu­vo la­bai sun­ku pa­siek­ti baž­ny­čią, į ku­rią daž­nai reik­da­vo klam­po­ti po ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų. Tuo me­tu apy­lin­kės gy­ven­to­jai steng­da­vo­si pa­si­sta­ty­ti kai­mų kop­ly­čias (daž­niau­siai ant ka­pi­nai­čių), ku­rio­se ret­kar­čiais bū­da­vo lai­ko­mos pa­mal­dos, pa­šar­vo­ja­mi nu­mi­rė­liai, mel­džia­ma­si gegužinių pamaldų me­tu.

Vie­na iš to­kių kop­ly­čių sto­vi La­mo­kė­lių ka­pi­nė­se. Ji va­di­na­ma Šv. Jur­gio var­du. Pa­sak le­gen­dos, anks­tų ry­tą vieš­ke­liu ėju­si mer­gai­tė pa­ma­tė ant kal­ne­lio sto­vin­tį rai­te­lį ant bal­to žir­go. Vi­si nu­ta­rė, kad tai bu­vo pa­si­ro­dęs Šv. Jur­gis ir nu­ro­dė kop­ly­čios sta­ty­mo vie­tą. Ant to kal­ne­lio pa­ra­pi­jos žmo­nės ir pa­sta­tė kop­ly­čią, ku­rią pa­va­di­no Šv. Jur­gio var­du. Ir nuo tos die­nos bu­vo pra­dė­tos švęs­ti Jurginės pa­mal­dos, o vė­liau ru­de­nį Šv. Pran­ciš­kaus ker­mo­šius.[3]

Dabartinė koplyčiaKeisti

Dabartinė koplyčia pastatyta 1928 m. Šioji koplyčia – trečioji. Prieš tai stovėjusi buvo dengta šiaudais, apskrito daugiakampio plano. Apie kitą, pačią pirmąją žinių nebeišlikę.[4] Senoji prastovėjo apie 200 metų, tačiau buvo jau labai prastos būklės, todėl teko ją nugriauti ir toje pat vietoje pastatyti naują, visai kitokį statinį. Lėšas sudėjo gretimų Meilūnų ir Lamokėlių gyventojai. Buvo pakviesti meistrai Šileika ir Lekarauskas iš Vabalninko. Jiems statybose talkino abiejų kaimų vyrai. Koplyčia buvo pastatyta ant akmeninių pamatų, kartu sumūryta ir akmeninė tvora, gerokai praplėtusi buvusias kapinių ribas į nuokalnės pusę. Anksčiau buvo laidota tik visai šalia šiaudais dengtosios koplyčios.

Į pamaldas koplyčioje gausiai rinkdavosi Lamokų, Lamokėlių, Meilūnų, Šalnių gyventojai, būdavo užsakytos mišios už kurį nors kaimą. Anuomet gyvavo tradicija po mišių visu būriu nusifotografuoti šalia koplyčios. Tam reikalui parapijiečiai iš anksto kviesdavosi fotografą J. Daubarą iš miesto. Kai kas tebeturi šio laikotarpio nuotraukų su fotografo štampu.[4]

Lamokėlių koplyčia veikė visą sovietmetį, nebuvo uždaryta. Pastato vidaus remontą spėta padaryti prieš pat kolūkių griūtį, kolūkio lėšomis.[4] Sienos ir skliautai iki pat viršaus buvo iškalti geromis storomis lentomis.

VarpasKeisti

Senojoje koplyčioje varpas[5] kabėjo iki Pirmojo pasaulinio karo. „Zvaninyku“ buvo Bernotas, skambinęs kam gimus ar mirus, varpu kvietęs į mišias. Prasidėjus karui žmonės nutarė varpą apsaugoti jį nukabinę ir užkasę miškelyje netoli koplyčios. Naujai pastatytoje koplyčioje varpinės nebebuvo, tačiau jam vieta buvo pritaikyta akmeninių vartų arkoje. Čia tarpukariu varpas ir kabojo. Užėjus Antrajam pasauliniam karui varpas vėl buvo nukabintas ir užkastas. Praūžus karui, kai visa nusistovėjo, varpas buvo gražintas prie koplyčios. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos metais prasidėjus metalų vagystėms, varpas vėl buvo nukabintas ir paslėptas, nes tarpuvartėje žemai kabojęs instrumentas buvo nesaugus. Jis buvo padėtas saugoti pas vietos gyventoją. Varpas nėra didelis, maždaug didesnio kibiro apimties. 2020 m. duomenimis, varpas buvo prižiūrėtas, nušveistas ir perdažytas, buvo ruošiamasi įrengti vietą jam pakabinti koplyčioje.[4]

ŠaltiniaiKeisti