Lakis
Šalis Islandija Islandija
Aukštis 1725 m
Tipas plyšinis vulkanas
Amžius
Aktyvumas
Paskutinis
išsiveržimas
1783 m.
Žemėlapis rodantis vietą.
Koordinatės: 64°03′53″ š. pl. 18°13′34″ v. ilg. / 64.06472°š. pl. 18.22611°r. ilg. / 64.06472; 18.22611

Lakis (isl. Lakagígar 'Lakio krateriai') – ugnikalnis Islandijos pietuose, netoli Eldgjau kanjono, Skaftafedlio nacionaliniame parke, tarp Mirdalsjokudlio ir Vatnajokudlio ledynų esantis vulkaninis plyšys, priklausantis iš pietvakarių į šiaurės rytus besidriekiančiai ugnikalnių grupei. Aukštis įvairus, iki 1725 m.

934 m. įvyko didelis bazaltinės lavos išsiveržimas (19,6 km² lavos, didžiausias žinomas tokio tipo Žemės istorijoje).

17831784 m. įvyko dar vienas, kol kas paskutinis išsiveržimas (dar vadinama Skaftáreldar – 'Skaftá upių ugnys'), kartu su gretimu Grimsviotno ugnikalniu, kurio metu išsiskyrė 15 km³ bazaltinės lavos bei nuodingų fluoro ir sieros dioksido junginių debesys (viso 8 mln. ir 120 mln. tonų atitinkamai), dėl kurių nugaišo virš 50 % gyvulių ir dėl bado mirė 21 % apylinkių žmonių.

Išsiveržimas prasidėjo 1783 m. birželio 8 d. 130 krateriuose, sprogimo pobūdžio dėl požeminio vandens reakcijos su kylančia bazaltine magma, vėliau palaipsniui perėjo į Plinijaus, Strombolio bei Havajų tipo išsiveržimus, kurie nuslopo po 8 mėnesių, 1784 m. vasario 7 d.

21 % Islandijos gyventojų numirė badu, ir tūkstančiai Vakarų Europos gyventojų mirė apsinuodiję pasklidusiu sieros dioksidu. Išsiveržimas turėjo įtakos Europos klimatui (audros bei labai šalta 1784 m. žiema, sukėlusi dar daugiau mirčių), taip pat Šiaurės Amerikos, ir net yra įrodymų, paveikė Afrikos bei Indijos kritulių sistemas.

Nuorodos

redaguoti