Laivyno komandosai

Laivyno komandosai (pranc. Commandos marine) – Prancūzijos laivyno specialiosios pajėgos. Jose tarnauja apie 500 karių. Dauguma jų dislokuota šiaurės vakarų Prancūzijoje (Bretanė), o kelios jų bazės, skirtos specifiniam apmokymui, yra kituose Prancūzijos regionuose. Laivyno komandosų pravardė – pranc. bérets verts ('žaliosios beretės'). Pagal treniruotumo lygį laikomi vienais geriausiai paruoštų pasaulyje. Laivyno komandosai pavaldūs laivyno jūrų pėstininkų ir komandosų pajėgų (pranc. Force maritime des fusiliers marins et commandos; FORFUSCO) vadovybei bei Specialiųjų operacijų vadovybei (pranc. Commandement des Opérations Spéciales).

Istorija redaguoti

Laivyno komandosai buvo suformuoti Antrojo pasaulinio karo metais D. Britanijoje pasiremiant D. Britanijos komandosų, kurie buvo suformuoti 1940 m., pavyzdžiu. Pirmieji komandosai buvo sukomplektuoti iš Prancūzijos jūrų pėstininkų.

Laivyno komandosai dalyvavo Normandijos operacijoje, jiems tada vadovavo komandantas Philippe Kieffer.

Personalo atranka ir treniravimas redaguoti

Visi kandidatai į laivyno komandosus turi būti jūrų pėstininkai, tarnavę mažiausiai 9 mėnesius. Jie turi pereiti specialiųjų pajėgų bazinio rengimo kursus, kurie laikomi vienais sunkiausių visose NATO specialiųjų operacijų pajėgose.

Bazinio rengimo kursas vadinamas Stage Commando (komandoso rengimas). Jis vyksta Jūrų pėstininkų mokykloje Lorjane, jį baigęs jūrų pėstininkas įtraukiamas į komandosus, jis gauna teisę dėvėti žalią beretę ir nešioti komandoso ženklelį. Kursai trunka 20 savaičių:

  • 1 savaitė – testavimas
  • 6 savaitės – paruošiamasis rengimas
  • 4 savaitės – įvertinimas
  • 7 savaitės – tikrasis komandoso rengimas
  • 2 savaitės – parašiutininko rengimas

Kursų metu bet kuri klaida gali būti lemiama – kandidatas gali būti pašalintas. Pagrindinis parengimo tikslas – atrinkti asmenis, kurie turi fizinį, intelektinį ir psichologinį potencialą tapti laivyno komandosu.

Komandoso rengimo istorinės šaknys siekia Antrąjį pasaulinį karą, kai Laisvosios Prancūzijos savanoriai vykdavo į D. Britanijos komandosų mokymo centrą Achnacarry (Škotija). Nuo tada laivyno komandosai tradiciškai dėvi žalias angliško tipo beretes su ženkleliu kairėje, šiuo požiūriu jie vienintelė išimtis Prancūzijos ginkluotosiose pajėgose. Jie išlaikė itin įtempto bekompromisio rengimo, artimo kovinėms situacijoms, tradicijas.

Rengiami komandosai nuolat veikiami įtampos, juos nuolat spaudžia instruktoriai. Visos veiklos atliekamos laikui ir vertinama jų atlikimo kokybė: keliasdešimties kilometrų maršai nešantis įrangą ir ginklus, kliūčių kursai, kovinis plaukimas, naktinė orientacija sausumoje. Į rengimą įeina mokymasis naudotis ginklais, specialiosios kovinės technikos, laipiojimas ir greitasis nusileidimas, valčių valdymas, sprogmenų naudojimas ir kova be ginklo. Instruktoriai paprastai yra patyrę komandosai, kurie prižiūri visą rengimą ir mažiausius nusižengimus baudžia papildoma itin sunkia fizine veikla.
Miegama mažai, kiekvieną naktį miego metu žadina granatų sprogimai.

Komandosų pajėgų struktūra redaguoti

Personalas paskirstytas į 6 komandas, pavadintas kautynėse žuvusių jūrų pėstininkų karininkų pavardėmis, ir specialų antiteroristinį dalinį.:

  • Jubero komanda (Commando Hubert, kitaip dar Commando d’Action Sous-Marine Hubert, CASM). Paskirtis – povandeninės diversijos ir pan. Ją sudaro koviniai narai.
  • Žobero komanda (Commando Jaubert). Paskirtis – šturmavimo veiksmai jūroje, eksfiltracija, artimosios kautynės (close quarters battle).
  • Trepelio komanda (Commando Trepel). Paskirtis – šturmavimo veiksmai jūroje, eksfiltracija.
  • de Penfentenjo komanda (Commando de Penfentenyo). Paskirtis – fronto žvalgyba, karinė žvalgyba. Komandą sudaro plaukikai žvalgai.
  • de Monforo komanda (Commando de Montfort). Tolimoji neutralizacija, naudojant nešiojamus raketų leistuvus, lengvuosius minosvaidžius, stambaus kalibro snaiperinius šautuvus; taikinių nurodymas paramai ugnimi.[1]
  • Kieferio komanda (Commando Kieffer). Paskirtis – vadovavimas, kontrolė, ryšiai ir žvalgyba. Komanda turi paieškos šunų, treniruotų ieškoti improvizuotus sprogmenis.

Nuorodos redaguoti

  1. „Le commando de Montfort“. Net-Marine. Suarchyvuotas originalas 2006-05-02. Nuoroda tikrinta 2009-10-01.