Vikipedija

Laivių kapinynas

Laivių kapinynas

Kapinyno vaizdas iš pietų, nuo Bubino upės pusės.
Laivių kapinynas
Laivių kapinynas
Koordinatės
56°04′39″š. pl. 21°36′22″r. ilg. / 56.077465°š. pl. 21.606015°r. ilg. / 56.077465; 21.606015
Vieta Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Imbarės seniūnija
Plotas 1,227 ha
Naudotas V-XIII a.
Žvalgytas 1948, 1959, 1982, 1992 m.
Tirtas 1940, 1948-1952, 1956, 1978 m.
Registro Nr. 5213

Laivių kapinynas (valstybės saugomas nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklas: unikalus kodas - 5213, senas registro kodas - A442P, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR495) – kapinynas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Laivių kaime (Imbarės seniūnija), 0,85 km į šiaurės vakarus nuo kelių Seda-Salantai ir Plateliai-Salantai kryžkelės, Bubino dešiniajame krante.

Kapinynas redaguoti

Įrengtas Bubino dešiniojo kranto pakilumoje į pietryčius nuo santakos su Salantu. Išliko kapinyno šiaurės vakarinis pakraštys, kurį iš šiaurės vakarų ir pietvakarių juosia melioracijos kanalas, iš pietryčių ir rytų – buvusio karjero duobės, o iš šiaurės rytų – sodyba. Kapinyno šiaurės rytinėje dalyje yra pakiluma, kurioje stūkso akmuo su užrašu, skelbiančiu, kad čia VII-XVII a. ir vėliau buvo laidojami Laivių kaimo gyventojai.

Archeologinį vertingųjų savybių pobūdį turintis kultūros paveldo objektas. Saugomos teritorijos plotas 1,227 ha. Jos pietvakarinėje dalyje yra Laivių senosios kapinės, vad. Maro kapeliais, Švedkapiais. 350 m į šiaurės vakarus nuo kapinyno yra Laivių piliakalnis.

Istorija redaguoti

Kapinynas aptiktas prieš I pasaulinį karą vykdant žemės kasimo darbus. Tarpukariu nemažą jo dalį nukasė Salantų valsčiaus savivaldybė, į rytus nuo senųjų kaimo kapinių, vad. Maro kapeliais, Švedkapiais, kasusi žvyrą kelių remontui ir tiesimui. Sovietmečiu kapinyną toliau naikino Lenino kolūkis. Eksploatuojant karjerą iki XX a. 8 dešimtmečio buvo sunaikinta didesnioji kapinyno dalis.

1972 m. kapinynas įrašytas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą (AR495),[1] 1992 m. paskelbtas nekilnojamąja kultūros vertybe,[2] 1997 m. įrašytas į kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą (registro kodas A442),[3] 1998 m. paskelbtas Lietuvos Respublikos kultūros paminklu (registro kodas A442P),[4] 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.[5]

Tyrimai redaguoti

Kapinyną tyrinėjo: 1940 m. – Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (tyrimų vadovas Pranas Baleniūnas),[6] 1948-1951 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas ir Vilniaus universitetas (tyrimų vadovai Pranas Kulikauskas ir Regina Volkaitė-Kulikauskienė),[7] 1952 ir 1956 m. – Šiaulių Aušros muziejus (tyrimų vadovai Mykolas Černiauskas, 1952 m., ir Julius Naudužas, 1956 m.), 1978 m. – Vytautas Daugudis (Lietuvos istorijos institutas).[8]

Kapinyną žvalgė: 1948 m. – Lietuvos istorijos institutas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas),[9] 1959 m. – Juozas Mickevičius (Kretingos kraštotyros muziejus),[10] 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas),[11] 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas),[12] 1997 m. – Valdemaras Šimėnas (Vilniaus universitetas).

Kapinyną kartografavo: 1974-1976 m. – Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas,[13] 1982 m. – SSRS žemės ūkio aerofotogeodezinių tyrinėjimų institutas,[14] 1992 m. – Valstybinis žemėtvarkos institutas.

Iš viso kapinyne 1940-1978 m. ištirtas 3268 m² plotas. Jame aptikta dirbinių iš suardytų V-VI a. kapų, rasta 268 nedegintų ir 106 sudegintų VIII-XIII a. mirusiųjų kapai bei 2 židiniai. Nedeginti mirusieji laidoti dažniausiai galva į pietryčius, kartais karstuose, pailgose 30-110 cm gylio duobėse. Sudegintų mirusiųjų palaikai iš pradžių buvo sudedami į karstus, vėliau – supilami į dėžutes-karstelius, o deginimo papročiui įsigalėjus – suberiami į 30-150 cm gylio įvairaus dydžio ir pavidalo duobes.[15]

Daugumoje kapų rasta įkapių: papuošalų (žalvarinių antkaklių, segių, žiedų, smeigtukų, kabučių), buities reikmenų (diržų, galąstuvų, skiltuvų, sidabruotomis alavo plokštelėmis puoštų kepuraičių), darbo įrankių (kirvių, dalgių), ginklų (kovos kirvių, ietigalių, kalavijų, tarp kurių buvo kalavijas su sidabru puošta rankena ir Damasko plieno ietigalis), žirgo aprangos reikmenų (žąslų, kamanų, balnakilpių) ir pan. Iš viso surinkta apie 2800 radinių, kurie saugomi Lietuvos nacionaliniame, Vytauto Didžiojo karo, Šiaulių „Aušros” ir Kretingos muziejuose.

Kapinynas priskiriamas kuršiams.

  •  
    Paminklinis akmuo kapinyno teritorijoje.
  •  
    Kapinyno vaizdas iš šiaurės pusės.

Literatūra redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973. - P. 135
  2. ↑ Kultūros vertybių registras: Laivių kapinynas[neveikianti nuoroda]
  3. ↑ Valstybės žinios. - 1998. - Nr. 14. - P. 10
  4. ↑ Valstybės žinios. - 1998. - Nr. 49. - P. 55
  5. ↑ Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-29 įsakymas Nr. ĮV-190
  6. ↑ P. Baleniūno komandiruotės ataskaita, 1940-11-16. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. - Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. - F. 1, ap. 1, b. 20. - L. 264
  7. ↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas. - Vilnius: Mintis, 1977. - T. 3. - P. 60-61, Nr. 325
  8. ↑ Vytautas Daugudis. Kretingos raj., Laivių senkapio 1978 m. žvalgomųjų kasinėjimų ataskaita. - Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. - F.1, b. 279
  9. ↑ Pranas Kulikauskas. 1948 m. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Lietuvos istorijos instituto archeologinės ekspedicijos, įvykusios nuo 1948 m. liepos mėn. 20 d. iki rugpjūčio mėn. 26 d. dienoraštis (Kretingos aps., Telšių aps.). - Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. - F. 1, b. 31. - L. 42
  10. ↑ Kapinynas, Laivių km., Imbarės apyl. Archeologinio paminklo pasas. - Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. - F. 4, b. 6. - L. 9-16
  11. ↑ Tyrimų medžiaga saugoma Kultūros paveldo centre
  12. ↑ Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. - Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. - F.28, ap.1. - B.14
  13. ↑ Kretingos rajono gamtos ir kultūros paminklų ir saugotinų objektų katalogas. - Vilnius, 1986
  14. ↑ Kretingos rajono kapinių apskaitos duomenys (1982 m. lauko darbai). - L. 49, 63
  15. ↑ Eugenija Butėnienė. Laivių kapinyno laidosena. - Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A. - Vilnius, 1964. - T. 1. - P. 83-99

Nuorodos redaguoti

  • „Laivių kapinynas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-02-18.
  • P. Baleniūno komandiruotės ataskaita. - 1940. - L. 264 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Laivių_kapinynas&oldid=6711743"