Laisvės kovotojas

Laisvės kovotojas – Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pagrindinis pogrindžio leidinys, ėjęs 1942 m. spalio 8 d. – 1944 m. gegužės mėn. Kaune. Kartu su „Nepriklausoma Lietuva“ ir „Į Laisvę“, „Laisvės kovotojas“ priskiriamas prie svarbiausių lietuvių antinacinio pasipriešinimo leidinių.

Istorija redaguoti

Leistas du kartus per mėnesį. Pirmieji du numeriai atspausdinti rotatoriumi ir rašomąja mašinėle, 250 egz. tiražu, Kūno kultūros rūmuose. Nuo 3-o numerio spausdintas iškiliąja spauda slaptose spaustuvėse, iki 5000 egz. tiražu. Vokiečių Gestapui 1943 m. liepos 25 d. konfiskavus 13-ą numerį ir sunaikinus spaustuvę Paragių namuose Tvirtovės al., laikraštis toliau buvo spausdinamas Antano Mildažio namuose įrengtoje spaustuvėje Laumenų k., Aukštosios Panemunės valsčius. 1944 m. gegužės mėn. suėmus leidėjus ir uždarius spaustuvę, paskutinieji du numeriai atspausdinti Šiauliuose. Jubiliejinis 1944 m. vasario 16 d. numeris (50 egz.) išėjo su spalvota lietuviška trispalve. Išleisti 28 numeriai.

Spaudos bendradarbiai ir leidėjai: Vladas Bakūnas, Kazys Brazauskas, Izidorius Kurklietis, Vytautas Paragys, Edvardas Paragis, Jonas Mildažis, Aleksandras Liudvikas Viršila, Algirdas Vokietaitis, Zigmas Zubrys.

Leidinio turinį sudarė vedamieji, atsišaukimai, vidaus bei užsienio žinios. Atstovavo Lietuvos visuomenės liberaliai tautinei srovei ir išreiškė jos rezistencines pastangas.[1]

Prelato Mykolo Krupavičiaus tvirtinimu, tuo pačiu pavadinimu (Laisvės kovotojas) buvo išleistas geštapininkų laikraštis suklaidinti antinacinę visuomenę. 1944 m. vasario-kovo mėn. jame rašyta, Smetonos santvarka yra ir liks mirusi. Šioji santvarka pati save nuteisė dėl reiškiamo žydams bei lenkams prielankumo. Mes siekiame valstybės, sukurtos autoritetiniais, fašistiniais pagrindais, kurioje gyvena vien tik lietuviai. Todėl skelbiame griežtą kovą rusams, vokiečiams, lenkams, žydams. ... Krikščionių demokratų partija, kuriai vadovauja dvasiškija, rodo didelį prielankumą žydams. [2] Tai liudija ir Laisvės kovotojo 24 numeris, kuris teigia tą patį ką prelatas Mykolas Krupavičius.[3]

Šaltiniai redaguoti